Normų aidai

Valio! dienoraščiai vėl madingi, su madingu pavadinimu journaling. Sakau, reikia nuo mados neatsilikti... o jei rimčiau, tai nežinau kaip skaičiuojamas laikas, tad pradėti postą fraze "grįžtu po ilgo laiko" kažkodėl nesinori... Nes ištirpo man ne penkeri, o dvigubai tiek metų. Atrodo lindėjau kažkokioj juodojoj skylėj, kur saulė kartais šildė, kartais akino taip, kad juodavo akyse.... ir smegenyse. 

Permečiau akimis paskutinius savo įrašus ir supratau, kad tikroji tamsa atsivėrė manyje tada, kai nebuvo daugiau ką rašyti.  Jaučiau gailestį sau, kuris, susimaišęs su pykčiu, pavirto gėda. Graužė mane iš vidaus ir vertė slėptis, nes meluoti ir vaidinti tobulo gyvenimo jau nebuvo jėgų. Dabar tai suprantu. 

Dabar suprantu, kad tai ne jokios baby brain man sujaukė protą, o ta pati juodoji skylė ir keistas įsitikinimas, kad taip bus amžinai, tai geriau jau susitaikyk. Visi taip gyvena. Visi turi pareigų, visi patiria įvairių sunkumų... visi turi nesutarimų, nes, na, juk visuose namuose rūksta dūmai. Nes juk taip sudėliotas pasaulis, nes nekalbadieniai namuose, kai mama supykus ant tėvo yra normalu, nes ginčai prie šeimos pietų stalo yra normalu, nes politiniais klausimais namiškiai ne visada sutaria, nes būna pasipyksta, kas išneš šiukšles, kas plaus indus... nes normalu šeimoje nekalbėti apie pinigus, nes normalu, kad moteris, grįžusi iš darbo, šoka prie puodų, o paguldžiusi vaikus dar apeina visus namų kampus... nes normalu, kad moteris jau neišspaudžia ašaros, nes niekas jai nepadės. Jos gyvenimas normalus. 

O normalu todėl, kad augau ant Žemaitės, Šatrijos Raganos, Juozo Tumo - Vaižganto ir kitų apysakų. Nes augau sovietiškai tvarkingoje šeimoje, kurią sukūrė sovietiškai tvarkingų šeimų atstovai. Juos vadinu tėvais. Normalu, nes stovėjau blokados metais prie kiaušinių su savais ir su kaimynais (su vaiku atėjus gal leisdavo nusipirkti kiek daugiau nei 10). Normalu, nes man buvo įprasta nešioti suadytas kojines ir persiūtus iš senų suknelių drabužius. Normalu, vasaros atostogos ant betono fabuose arba sode prie Neries. Normalu, neturėti dviračio, apskritai ne visi viską turi turėti, tai normalu. Viskas man atrodė normalu, nes sunkumai manęs negalėjo išgąsdinti. Normalu.

Ir normaliai stūmiau dienas mėgindama įžvelgti stebuklą mažuose dalykuose. Išmokau anksti eiti miegoti, kiek leidžia aplinkybės vėliau keltis, kad kuo mažiau reikėtų gyventi gyvenimą po klevu. Ir pati buvau sau geras draugas. O kai ištikdavo koks neįprastas kontaktas su naujo pasaulio moterimis dar pasipiktindavau, kuo jos skundžiasi, juk visada gali būti blogiau.  Pamėgau tragikomedijos žanrą. Ne, ne kine. Gyvenime. Nes, žinot, humoras padeda išgyventi. Net ir kare. 

O aš kariavau. Kariavau nuolat. Vieną dieną sąmoningumas kovojo su normų aidais galvoje, kitą - su  budeliu ir jo tiesomis. Tokia kova gal nepralieja kraujo, bet žmogų žudo. Lėtai. Labai lėtai. 

Ir visdėlto aš čia - gyva , tik padėkos kalbos neparuošiau, kam už kokią pagalbą dėkoti. Dėkingumui dar, matyt, ateis eilė. Kol kas tesugalvoju, kam nesu dėkinga. Į tą sąrašą patenka ir anksčiau minėti prozininkai. 

Scribo ergo sum.

... kad nepamirščiau

Kartais prisimenu, kad turėjau norą rašyti. Turiu ir dabar, bet prisimenu retai. Tiesą pasakius, reikalas gan keblus su prisiminimu ar/ir užsimiršimu. Mokslas byloja, kad besilaukiančios moters smegenys susitraukia, užmaršumas, suprask, labai natūralu ir, anot įvairių šaltinių, atsistato maždaug per pusmetį nuo vaiko gimimo. Guess what jokio pagerėjimo nejaučiu jau 22 mėnesius! 

Į parduotuvę eiti be sąrašo tai tas pats kas išleisti vyrą išrinkt man basanoškes. Per pietų miegą tiek visko noriu suspėt, o tada lakstau kaip papūga narve, nes nesusidėlioju kur nuo ko pradėt... ir iš viso, ko aš čia norėjau??? Šiandien vėlavom į baseiną, nes aš autopilotu pasukau į autostradą, o ten, kaip žinia, apsisukimų kas 50 metrų nėra. Rankinių nekeičiu absoliučiai niekada, nes per kažkurį laiką jau ten dugne nusėdo viskas, ko gali prireikti ir dar daugiau. O jei, ne duok Dieve, mėginčiau susikrauti iš naujo, garantuotai išeičiau iš namų plika basa. 

Visa laimė, kad nedirbu kokio buhalterinio darbo arba nesu kokia super garsi aktorė, nes jaučiu su scnarijų išmokimu būtų šakutės. Nors, kita vertus, "Zuikį puikį" ir "Grybų karą" galiu ir vidurnaktį pakelta deklamuot. Tik kad vidurnaktį aš nemiegu dar, beveik niekada, išskyrus tuos retus atvejus, kai akys pačios užsimerkia iki sekančio alarmo 1 a.m., 2 a.m, o jei pasiseka tai 3 a.m. 

Ankstyvoj audringoj jaunystėj mėgau juokauti, kad norėčiau mesti miegot, nes bijau nespėt visko nuveikt ir patirt. Ką gi, planas, galima sakyti, pavyko. Bet taip jau yra, kad tenką kažką aukoti vardan šeimos ir darbų, tad paaukojau miegą ir, panašu, atmintį. Nes jau nebeprisidengsiu baby brain, terminu... man regis, dvi šios aukos susiję.

Ir tada kai jau mano monologas ima panašėti į bambėjimą imu ir susigriebiu, kad auginu tik vieną judrų vaiką (jei neskaitysime įnoringo vyro). Man kyla noras medalius užkabinti mamos, kurios užaugina po 3 ir daugiau bei dargi randa jėgų eiti į darbą ir uždirbti pinigų atostogoms karibuose. Ir tatai priimu kaip iššūkį. Net negaila susitraukiančių smegenų, svarbu vienas po kito ant kojų pastatyti kelis pyplius, o tada pačiai susirinkti iš trupinėlių ir stotis ant kojų ir bėgt auksinio moters amžiaus pasitikt. Ir bala nematė tų paaugliškai stačių papų, man geriau smegenis atstatykit!

Apie žiniuones ir savą mamystę

Mano Jonui po keliu dienų jau sueis 10 mėnėsių, tad jau ir pirmojo gimtadienio dekoracijas užsakinėju ir profesinės ligos pagauta, suku galvą dėl kuo originalesnės gimtadieninės fotosesijos. Dievaži, lekia laikas nesuvokiamu greičiu, o aš tespėju mėgautis mamystės akimirkom ir naujais sūnelio pasiekimais. Tai iš tiesų patys prasmingiausi 10 mano gyvenimo mėnesių ir į nieką nekeisčiau nei vienos minutės, net ir tos kai diena prasideda 5 val. ryto. Todėl pagaliau prisėdu parašti apie savo džiuginančią mamystę.

Vaikų turėjimo bendrystė

Niekam ne paslaptis, kad mamų forumai yra tokia gigantiška bendruomenė, kurioje vienu ar kitu metu atsiduria maždaug pusė žemės populiacijos. Čia grubiai skaičiuojant, kad moterų yra daugiau nei vyrų, atmetus tuos kelis procentus kurios vaikų neketina susilauti, pridėti dar kelis super tėčius... iš esmės mamų forumuose atsiduria ir daugiau ar mažiau dalyvauja visos planuojančios pastoti, jau pastojusios ir jau turinčios vaiką (-ų). Mamų forumų karalystė yra iš tiesų unikali vieta, nes ten  sukoncentruotas visas pasaulio margumas, įvairumas, džiugesys ir liūdesys. Ir ten dar nemažai pykčio, ooO kiek daug ten pykčio. Bet šį kartą ne apie tai, o apie tai, kad vaikų turėjimas jus tarsi sujungia į vieną bendriją, o panašaus amžiaus vaikų turėjimas sujungia dar glaudžiau. Be mamytiškų lenktynių ten dar vyksta mamytiškos peštynės dėl to, kaip geriau vaiką maitinti, kada primaitinti, kaip tai daryti, kuo rengti, kaip migdyti, kuo auti, AR auti ir t.t., ir pan. Bet juk taip, nieko blogo tame juk nėra jei pirmakartės mamos konsultuojasi dėl įvairiausių su vaiko auginimu susijusių klausimų; bet štai čia įšoka su savo nemirtingais patarimais mamos, turinčios vieną ar daugiau vyresnių vaikų, jos automatiškai tampa tarsi gerosomis mamų bendrijos fėjomis, tarsi žiniuonėmis, kurios jau ir neklaustos patars, paaiškins, o kartais ir ateitį numatys... Bala nematė tų forumų, nepatiko -  išjungi ir neskaitai, bet bėda ta, kad tokių žiniuonių, pasirodo, pilna ir tavo draugų tarpe; Ypač kai tau per 30 ir tai pirmas tavo vaikas. 

Palauk palauk...

Aš dar besilaukdama pradėjau vengti mamyčių - žiniuonių draugijos, tačiau tikrai ne visuomet tai įmanoma, nes iš tikrųjų tik joms ėmus dalinti neprašytus patarimus tu supranti, kad jos visos yra mamos -  ne tik drauges, bet ir tavo mama, anyta... vyro sese, pusesere ir teta, vyro kolegos žmona... kaimynė ir pardavėja... endless...  Mėgiamiausia jų sakinių konstrukcija prasideda žodžiais "Pamatysi" arba "Palauk, palauk..." - tarsi koks grąsinimas, tarsi pažadas, kad bus tikrai BLOGAI.  

Šiek tiek gailiuosi, kad neužsirašiau visų žiniuonių patarimų, kur pradedant "miegok kol gali" iki "Pamatysi kaip prireiks soskės". Mano visų laikų mėgiamiausi yra tokie kaip "Pamatysi kai pradės kraustyti lentynas nebus tvarkos...", "Palauk, palauk pradės ropoti - nepagausi", "Tu tik palauk kol pradės stotis - tik ir griuvinės...", "oooo kai pradės vaikščioti tai jau viskas, ramybės nebus" ir taip toliau ir panašiai. Taip ir norisi išrėkti, kad AŠ TO IR TKIUOSI! Tai juk natūrali vaiko raida - sėsti, stoti, išversti lentynas iškraustyti stalčių, mėtyti kojinių kamuoliukus šuniui, aplaižyti visus pasiekiamus daiktus, surasti ir suvalgyti visus trupinius nuo žemės, nuskabyti gėles ir jų paragauti,  nuolat ragauti smėlio, žemės, akmenų... O ar kitaip vaikai užauga? Man regis, svarbiausia kaip į tai reaguoji. Aš niekada nesitikėjau, kad mano vaikas augs supynėse gražiai mirksėdamas akytėmis iki jam sueis 5, neturėjau jokio plano, kad įdėjus vaiką į kokį šiuolaikinį vibroaparatą, šoklį ar vaikštynę aš ramiai gukšnosiu kavą ir skaitysiu žurnalą. Tad žinokit, mielos žiniuonės, smagu man gaudyti ropojantį vaiką, sėdėti su juo ant žemės, ten pat ir prigult, ir vedžiot smagu... ir nekantriai lauksiu kada eisim kartu palakstyt pajūriu. :) 

Parašiau, ir mąstau, kad kažikoks paburnojimas išėjo, na ir tebūnie. Tebūnie tai bus žinutė man pačiai, kad po poros metų netapčiau ateitį numatančia fėja neprašyta kišančia pirmakartėms mamoms savo patirtį.  Kiekviena turi atrasti savo mamystės modelį, sukurti savas taisykles, atrasti savus džiaugsmus ir būdus kaip kasdienybe paversti švente. Kaip ir viskas gyvenime, taip pat ir mamystė bus tokia, kokią ją susikursi.

Neštukinių planų suvestinė

Turėjau nemažai laiko svajoti apie nėštumą ir kurti planus kaip ir ką reikės būtinai būtiniausiai nuveikti nešiojant kūdikėlį. Taip ir dariau. Dar daugiau idėjų radosi kai sužinojau, kad stebuklas įvyko. Tas nesuvokiamas džiaugsmas užaugina sparnus, suteikia įkvėpimo ir suaktyvina vaizduotę iki beprotybės. Viso nėštumo metu mūza, regis, kvėpavo man už nugaros, tačiau augantis pilvelis diktavo savo sąlygas, kol galiausiai privertė ne tik mane, bet ir pačią mūzą pasiduoti tinginiui.

 

Laukimo įamžinimas

 

Akimirka iš pirmosios šeimyninės fotosesijos

Turėjau prisirankiojus visą aibę įdomiausių nėštumo įamžinimo idėjų. Kaip pavyzdžiui kas savaitinės nuotraukos su vis didėjančiu pilveliu, kurias vėliau galima sudėlioti į filmuką. Labai gražus prisiminimas :)  Deja deja šis projektas liko neįgyvendintas. Neskaitant selfių priešais veidrodį, kuriuos siunčiau sesei ir mamai pilvuko augimas liko deramai neužfiksuotas. Bet įsiamžinti vis dėlto įsiamžinome! Tai buvo pirmoji tikra mūsų šeimos fotosesija, kuriai ruošiausi labai atsakingai; Būti anoj objektyvo pusėj vis dėlto nėra paprasta, tačiau mes jautėmės pakylėti, puikiai praleidome laiką ir esame labai patenkinti rezultatu. Verta buvo ir stengtis, ir laukti, ir nepagailėti pinigų profesionaliai fotografei. Tokia fotosesija buvo a MUST no 1 mano nėštukinių planų sąraše, tad nors ir ne visi įsiamžinimo projektai buvo įgyvendinti, profesionali fotosesija tai atperka :)

 

 

 

Darbščiosios rankelės

 

Mažulis Jonulis su mamos nerta pelėdžiuko kepure

Įvairūs rankdarbiai man visuomet patiko, tad kai atsirado ir laiko, ir idėjų tiesiog nežinojau nuo ko pradėti. Ir mezgiau, ir nėriau, ir siuvau... Na gerai gerai, planų buvo kur kas daugiau, bet vis tas tinginys kišo koją, kai kuriuos projektus vis tempiau gumą užbaigti, bet vis dėlto sumeistravau ir pirmąsias vilnones kojinaites, keletą kepuraičių, dekutį, skiautelinę kaldrytė, megztukėlį... O dar kiek projektų dar liko galvoje, juk tai nenutrūkstamas procesas!  

 

 

 

Dienoraščiai, kalendoriai ir kiti registrai

 

Interneto dienoraštis, kuris pagal pirmini planą turėjo būti bent jau savaitraštis... na, bent jau mėnraštis... akivaizdu - šis planas žlugo. Senamadiško dienoraščio taip pat nerašiau, tačiau vadovaudamasi naujausiomis tendencijomis turėjau telefone nėštukės kalendorių, kuriame trumpai žymėjausi pirmuosius kartus. Vėliau sugalvojau sudėlioti knygelę su visais pirmais kartais, faktais ir... na, turiu visą pluoštą echoskopo nuotraukų! Man atrodė nepakankamai asmeniška tiesiog pildyti atspausdintą vaiko pirmų metų knygelę, o ir pirmus kartus norėjosi skaičiuoti nuo pilvelio fazės, o ne nuo gimimo. Pradėjau pati daryti prisiminimų knygą, kuri.. em... žodžiu, šis projektas under process, papildysiu naujausia informacija jau rytoj. Pažadu!

 

Nėštukinis SPA

 

SPA -  čia aš taip skambiai pavadinau nėštukinis pažadus daugiau ilsėtis, miegoti... atrodyti gražiai, neapleisti nagų, ragų ir plaukų ir t.t. ir pan.  Apskritai manau, kad šį punktą aš įvykdžiau be priekaištų. Lepinausi jūra beveik kas dieną, bent valandai. Leidau sau valgyti daug ledų (iki tol, kol pakilo cukraus kiekis kraujyje), kai jau nepasiekiau kojų - pirmą kartą apsilankiau salone, kur man padarė pedikiūrą. Patiko. Ėjau ir vėl :)  Niekada nesėdėjau susivėlus apsikuitus... Priaugau iš viso 20 kg, bet aš jaučiausi be proto graži visą nėštumą, iki paskutinės dienos. Niekada nemėginau slėpti pilvelio po apdribusiais drabužiais, anaiptol -  jis buvo pats pats gražiausias mano atributas, kuriam kažkaip keistai dabar jaučiu nostalgiją...

 

Jaučiausi pati gražiausia visą nėštumą

O štai miegoti man sekėsi visai nekaip.  Visi tik ir pataria išsimiegoti "kol gali". Bet aš nemiegojau normaliai nuo.... oi... nė nepamenu... Kai tik praėjo pirmo trimestro mieguistumas aš iš karto šokau į budravimo būseną, vis juokiausi, kad organizmas pratinasi... Manau, taip ir buvo, nes aš nubusdavau budri paryčiais dar tada kai pilvelis netrukdė gulėti, šonai nebraškėjo, klubai neskaudėjo...  Žodžiu nemiegojau visai ne dėl fizinio nepatogumo, o tiesiog. Gal dėl to dabar visai nejaučiu miego stygiaus, tiesiog gera treniruotė buvo :)

 

 

Man atrodo, kad mano laukimas buvo vykęs. Nuveikiau nemažai, bet ir pasilepinti spėjau. Ką daryčiau kitaip jei laukčiausi dabar? NIEKO! 

Vienintelis dalykas ko tikiuosi išvengti kito nėštumo metu - nepagrįstos baimės.  Pirmą trimestrą buvau itin susikausčiusi, vėliau, žinoma atsipūčiau lengviau, tačiau vis tiek nuolatos baimindavausi tai skausmų, tai jų nebuvimo... nekenčiau kratymosi automobiliu, todėl visur stengiausi vairuoti pati. Jausdama stipresnius tempimus ilsėdavausi ir vis su baime eidavau  į WC. Visiškai nebijojau gimdymo, nors viskas baigėsi CP (apie tai - kitą kartą), nedvejojau nė akimirką ar pavyks rūpintis kūdikiu, ar nepalūšiu, ar neištiks depresija. Man svarbiausia buvo išnešioti iki galo sveiką kūdikį - apie nieką kitą daugiau negalvojau, tad ir bijot nebuvo kada. Nesakau, kad mano baimės buvo pagrįstos, bet juk turiu ir pasiteisinimą :) K visą laiką juokais klausdavo "ar tau pirmasis nėštumas?", o aš jam pažadėjau, kad antras ir trečias bus kur kas lengvesni. Pagyvensim - pamatysim.

 

Beprotiškas neveikimo tempas

Nieko kito man nelieka tik nuleidus galvą pripažinti, kad gaivinti Giedrą blogą man sekasi labai nekaip. Nepaisant to, kad šiuo metu nedirbu, leidau sau absoliučiai apleisti rūtelių darželį, teisindamasi nepakeliamu karčiu ignoruoju vis didėjančią lyginimo krūvą ir visus kitus sunkesnius darbus palieku kažkada vėliau laikui. Iš esmės pagrindinės mano pareigos šiuo metu yra atsakingai auginti savo pilvą :) Taip pat pasirūpinti kuo užpildyti K ir vis didėjančio mūsų augintinių būrio pilvus. Nepaisant to, kad keliuosi tikrai anksti, dėsnis, kad mažiau įsipareigojimų = mažiau laisvo laiko galioja visu 100 procentų. Nežinau kur dingsta laikas. Vienintelis dalykas kam užsispyrusiai skiriu dėmėsio ir laiko tai -  fotografija. Pagaliau turiu laiko ir galimybių tobulėti šioje srityje, tad labai tuo džiaugiuosi. O štai čia mūsų selfis, kuriuo labai didžiuojamės :)

 

 

Šventiškai pašėlęs SAUSIS

Gyvendama Kipre nejaučiu jokio skirtumo, tarp lapkričio, sausio ar vasario.... Tiesiog kalendorius sako, kad žiema, o už lango - ruduo tamsiu paros metu, o šviesiu - pavasaris. Kai kurie medžiai meta lapus, tačiau apleisti laukai ir kur ne kur žvyru pabarstytos stovėjimo aikštelės dabar žaliuoja labiau nei bet kada. Vasarą viskas išdega, o dabar pats metas pasiskinti šviežių dilegėlių ir pašiurpinti K išvirus dilgėlių sriubą.

Bendrai sausis lekia kaip pašėlęs ir nežinau, kas dėl to kaltas. Po šventinių laisvadienių sunku įsivažiuoti į ritmą. Sausio 2 tyliai prisidėjau dar vienerius metus gyvenimiškos patirties, o sausio 20 tortą su žvakutėmis įteikiau K. Gimtadienių mes nemėgstame, paprastai tyliai ramiai leidžiam sau pavalgyti kur nors mieste ir tiek žinių. Tiesą pasakius, neatsimenu nuo kada ėmiau vengti savo gimtadienių, nors didelių švenčių dėl datos ypatingumo niekada neturėjau. O šiaip jau, man labiausiai patinka šventės be progos, kai nereikia nieko sveikinti, kai neištinka masinė psichozė dėl dovanų ir nereikia imti paskolos svečiams pagirdyti. Tad kai galutinai atsigausim po šventinio maratono būtnai organizuosiu šventę be progos, o kol kas džaugiuosi mažais malonumais.

Sausio šventimai

Būtų įžūlu jie prie sausio malonumų sarašo nepaminėčiau žiemos švenčių. Nors ir be sniego, be šalnų, bet su liūtimis ir daaaaug maisto ir  Šv. Kalėdos, ir Naujųjų sutiktuvės šiemet buvo iš tiesų puikios. Bet pas mus juk tuo šventės nesibaigia. Kaip jau minėjau, per savo gimtadienį esu linkusi slėptis, tačiau K vistiek vakare mane nusivedė vakarienės, o po jos nustebino didžiule puokšte raudonų rožių. Kipro vyrai labia retai dovanoja gėles, ir ne tik vyrai. Gėles vestuvių proga jau seniai pakeitė vokeliai, bijau kad visomis kitomis progomis taip pat. Tad kai K man dovanoja gėlių džiaugiuosi dvigubai.

Tam kad švenčių maratonas nenutrūktų tą patį savaitgalį pasikvietėm K šeimą pas save pietų, kepėm mėsą ant grotelių (sufla), žinoma. Ne visi galėjo ir/ar pajėgė atvykti, bet pavalgėm skaniai ir smagiai. Labiausiai džiaugiausi, kad sausio pradžioje Kipre viešėjo vyresnioji K sesuo, kuri su vyru ir dukra gyvena Salonikuose. Ji yra nuostabi moteris -  protinga, stipri, savarankiška, neapsakomai kūrybinga, energinga ir nuoširdi. Mes vienmetės. Aš labai nuošidžiai ja žaviuosi ir kiekvieną kartą jai atvažiavus mėgaujuosi jos draugija ir negaliu atsistebėti, kiek daug bedro mes turime, ir kiek ji skiriasi nuo kitų šeimos narių. Norėčiau, kad ji gyventu Kipre, bet deja. Sausio 6 diena atšventėme jos vardadienį ir išlydėjome atgalios į Salonikus, susitarusios kitą kartą susitikti būtent ten. Labai tikiuosi, kad planai virs tikrove šių metų vasarą.

 

Maistas dvasiai

 

Per visas šventes gerokai nupenėjus kūną neišvengiamai norėjosi peno dvasiai. Deja nespėjau skirti laiko nei paskaitymams, nei rankdarbiams, nes teko grįžti į darbą, kurio susikaupė kelios kalvos. Bet darbas yra darbas, o štai po darbo likusį laiko trupinėlį reikia produktyviau išnaudoti. 

 

Labai džiaugiuosi, kad pagaliau ištaikiau progą ir atradau modeliukų mano fotografiniams bandymams. Fotografija mane traukė visuomet ir jau kuris laikas mokiausi tai kokią gėlę, tai vabalą, savo šunis ir kates ar kreivą šaką fotografuoti. O štai žmonių fotografuoti vis nedrįsdavau arba nebuvo kas pabūtų bandomuoju triušiu. Vieną saulėtą sekmadienio popietę su drauge ir dviem jos nuostabiais vaikais išėjome pasivaikščioti. Pripleškinau daug, neblogų kadrų bus gal 10, o tikrai gerų - turbūt koks vienas. Tačiau pradžia yra ir tuo beprotiškai džiaugiuosi! Tikiuosi tokių pasivaikščiojimų bus dar daug :) Ne gana to, prisižadu sau bent kartą per savaitę padaryti bent vieną gerą kadrą, kad ir kas tai bebūtų. O ateityje sumąstysiu kokį nors fotografinį projektą.

 

Maistas kūnui

 

Vienas šventinis virtuvinis sumanymas liko neįgyvendintas - kepta žąsis su obuoliais. Davėm pailsėti pilvams, bet tikiuosi šiuo patiekalu užbaigsime sausį.  Galbūt pasikviesime svečių, o tuomet neblogai būtų ir desertui pasigaminti raw morkų pyraga, kurio receptą jau seniai nusižiūrėjau čia , bet vis patingėdavau tarkuoti morkas. Kadangi paskutiniu metu tikrai nieko įmantraus negaminau, manau, jau subrendau šiems dviems šedevrams.

 

Pažadai

 

Na gerai, sausis iš tiesų greitai prabėgo ir veiklų tikrai mažoka. Pamėginsiu kažką suspėti per paskutinę savaitę, o jei ne - tęsime kitą mėnesį.

• Pasiūti pagalvėlę katėms ir darbų eigoje padaryti mano kačių namų fotosesiją;
• Perversti rūbų spintą ir susiplanuoti  refashasion diy (tikiu, kad rytinę frazę "neturiu" kuo apsirengti pajėgsiu išgyvendinti iš savo žodyno);
• Susitvarkyti nuotraukų folderius ir atspausdinti kelias nuotraukas K tėvams iš kelionės;
• Atrasti laiko skaityti! (turiu omeny grožinės literatūros knygas, o ne straipsniu, tyrimus ir knygas apie paleo mitybą);
• Atnaujinti visus savo blogus bent karta per mėnesį!

Štai tiek žinių šiam kartui. Viskas juodu ant balto išdėstyta, tad lekiu veikti, kad pažadai neliktų vien pažadais!

Naujametinis įkvėpimas malonumams

Giedras blogas buvo apleistas visiškai nepelnytai. Mano kaltė. Žaidžiau darbščiąsias rankeles „Pleasure in creation“, vėliau ėmiausi tobulos namų šeimininkės pareigų, užsidegiau fotografija, gitaros pamokomis, graikų kalbos kursais, galiausiai tapau sveikos mitybos propaguotoja ir lizdo sukėja „Gandralizdyje“ ir visiškai „užsikabliavau“ ant Paleo. Štai tokia trumpa būtų mano paskutinių kelių metų veiklų retrospektyva, tačiau be veiklų dar išmokta visa eilė gyvenimiškų pamokų.

 

Jeigu sakyčiau, kad gyvenimas mane mėtė ir vėtė kol nubloškė į šią gerokai vėluojančia su pažanga salą - tai skambėtų pernelyg dramatiškai ir būtų ne visiška tiesa. Atvažiavau pati. O drama buvo, bet ji buvo vidinė, besiveržianti laukan kartu su pykčio, gailesčio sau ir dėmesio stokos priemaišomis. Tuomet manyje kilo maištas, kuris privalėjo būti numalšintas. Kiekvienas renkasi savus ginklus kovai, ypač tokiai atsakingai – su pačiu savimi. Aš pasirinkau bėgimą nuo žmonių tam, kad turėčiau daugiau laiko susėsti pati viena su savimi, atsidaryti butelį pigaus vyno ir išsiaiškinti santykius iš esmės. Ir štai - pagaliau - taika.

Dabar kažkoks paviršutinis skaitytojas greičiausiai pagalvos: nu jo, imigravo į šiltus kraštus, “nusikabino” turtingą diedą, gyvena sau kurorte, nuo palmių krenta kokosai ir bananai, žydintys kaktusai pažeria brangakmenių, viduržemio jūra išplauna į krantą šimtamečio lobio kibirus…   O visai neblogai būtų.

 

Svarbiausia pamoka kurią išmokau – nesinervinti dėl menkniekių. O juk menkniekiai ir smulkmenos sudaro didžiąja gyvenimo dalį. Nesinervinu ir dėl to, ko negaliu pakeisti. Bent tuoj pat. Tyliai sau kuriu planus ir laukiu palankaus vėjo. Nemanau, kad tapau pasyvia laukiančiąja, manau tiesiog jaunatvišką maksimalizmą pakeitė realistiškas požiūris į save, kitus ir visą aplinką. Rytais vis dar moteriškai neturiu ką apsiregti, neapsisprendžiu dėl plaukų spalvos ir tinkamo ilgio, neretai suku galvą, ką gaminti vakarienei, pasvajoju apie laimėjimą lorerijoje, tačiau bilieto vis nenusiperku.  Ofisinis darbas , atrodo, atima laiką, kurį galėčiau skirti įdomėsnėms veikloms, tačiau, kol neatėjo laikas didesnėms permainoms, imuosi malonimų planavimo.

Grįžtu prie Giedro blogo tam, kad priminčiau sau apie malonias gyvenimo veiklas ir įterpčiau jas į savo kasdienybę. Nusižiūrėjau puikią įdėją -  kas mėnėsį surasti laiko 5 šidžiai mieliems įvykiams, užsiėmimams, kūrybiniams darbeliams ar šiaip paveikimams. Galbūt nustebsite, bet gyvenimas viduržemio saloje ne visada teka atostogų ritmu, oras ne visuomet lepina ir kartais tiesiog būtina išradinėti dvirati tam, kad nenučiuožtų stogas. Geresnio laiko imtis naujo projekto nei metų pradžia nėra ir būti negali, taigi šio mėnesio malonumų sąrašą jau pildau ir viešai pristatysiu asap.

 

Apie kančias ir krapus

Šiandien bloge paliktas komentaras man priminė, kad apskritai turėjau tokį štai čia. Man, kaip visada , neapsakomai smagu paskaitinėti savo pačios rašliavas, nors ir vos poros metų senumo kaip diena ir naktis besiskiriančias nuo dabartinių brūkštelėjimų. Nežinau kaip kitiems, bet man regis jas rašęs žmogus ne tai, kad nelaimingas, bet tiesiog ant nuprotėjimo ribos buvo. Iš kitos pusės, žodelius neblogai dėliojo. Negi tik iš kančios jie taip glaudžiai gula?

Ir dar - tai buvo labai atviras blogas. O gal kaip tik uždaras, nes tik pačiai sau. Dabar taip nebe išeina. Gal kentėti nebėra dėl ko, o gal įpratau... O jei (O siaube!) tuštuma atsivėrė manyje, ko labiausiai ir bijojau. Gal dėl to labiausiai ir reikėtų nerimauti, kad jau nebijau dėl nieko, nes blogiausia jau yra nutikę. Gal jau nieko ir nesitikiu, nes pavargau kariauti su vėjo malūnais ir gyvenimo kelionėje sutinkamais netikusiais žmonėmis. Gal jau išmokau susitaikyti, nes supratau, kad vis dėlto ne viską gyvenime galima pakeisti. Pasidaviau? Ir jau beveik išmokau gyventi šiandiena ir tenkintis tuo, kas yra -  be didelių planų, svajonių ir grandiozinių tikslų? Bet juk laimė yra kai norai sutampa su galimybėmis, tad jei galimybės yra nekintamas dydis argi nelieka vienintelė išeitis apkarpyti norus? 

Tokiais klausimais mėgindama save pažadinti einu įsipilsiu vyno ir pasiimsiu nėrinį. Dabar taip leidžiu vakarus. Ir, panašu, esu laiminga. Turbūt po truputį tampu krapu. Kodėl krapu? Nes tai toks prieskonis, tinkantis prie bet ko.