Normų aidai

Valio! dienoraščiai vėl madingi, su madingu pavadinimu journaling. Sakau, reikia nuo mados neatsilikti... o jei rimčiau, tai nežinau kaip skaičiuojamas laikas, tad pradėti postą fraze "grįžtu po ilgo laiko" kažkodėl nesinori... Nes ištirpo man ne penkeri, o dvigubai tiek metų. Atrodo lindėjau kažkokioj juodojoj skylėj, kur saulė kartais šildė, kartais akino taip, kad juodavo akyse.... ir smegenyse. 

Permečiau akimis paskutinius savo įrašus ir supratau, kad tikroji tamsa atsivėrė manyje tada, kai nebuvo daugiau ką rašyti.  Jaučiau gailestį sau, kuris, susimaišęs su pykčiu, pavirto gėda. Graužė mane iš vidaus ir vertė slėptis, nes meluoti ir vaidinti tobulo gyvenimo jau nebuvo jėgų. Dabar tai suprantu. 

Dabar suprantu, kad tai ne jokios baby brain man sujaukė protą, o ta pati juodoji skylė ir keistas įsitikinimas, kad taip bus amžinai, tai geriau jau susitaikyk. Visi taip gyvena. Visi turi pareigų, visi patiria įvairių sunkumų... visi turi nesutarimų, nes, na, juk visuose namuose rūksta dūmai. Nes juk taip sudėliotas pasaulis, nes nekalbadieniai namuose, kai mama supykus ant tėvo yra normalu, nes ginčai prie šeimos pietų stalo yra normalu, nes politiniais klausimais namiškiai ne visada sutaria, nes būna pasipyksta, kas išneš šiukšles, kas plaus indus... nes normalu šeimoje nekalbėti apie pinigus, nes normalu, kad moteris, grįžusi iš darbo, šoka prie puodų, o paguldžiusi vaikus dar apeina visus namų kampus... nes normalu, kad moteris jau neišspaudžia ašaros, nes niekas jai nepadės. Jos gyvenimas normalus. 

O normalu todėl, kad augau ant Žemaitės, Šatrijos Raganos, Juozo Tumo - Vaižganto ir kitų apysakų. Nes augau sovietiškai tvarkingoje šeimoje, kurią sukūrė sovietiškai tvarkingų šeimų atstovai. Juos vadinu tėvais. Normalu, nes stovėjau blokados metais prie kiaušinių su savais ir su kaimynais (su vaiku atėjus gal leisdavo nusipirkti kiek daugiau nei 10). Normalu, nes man buvo įprasta nešioti suadytas kojines ir persiūtus iš senų suknelių drabužius. Normalu, vasaros atostogos ant betono fabuose arba sode prie Neries. Normalu, neturėti dviračio, apskritai ne visi viską turi turėti, tai normalu. Viskas man atrodė normalu, nes sunkumai manęs negalėjo išgąsdinti. Normalu.

Ir normaliai stūmiau dienas mėgindama įžvelgti stebuklą mažuose dalykuose. Išmokau anksti eiti miegoti, kiek leidžia aplinkybės vėliau keltis, kad kuo mažiau reikėtų gyventi gyvenimą po klevu. Ir pati buvau sau geras draugas. O kai ištikdavo koks neįprastas kontaktas su naujo pasaulio moterimis dar pasipiktindavau, kuo jos skundžiasi, juk visada gali būti blogiau.  Pamėgau tragikomedijos žanrą. Ne, ne kine. Gyvenime. Nes, žinot, humoras padeda išgyventi. Net ir kare. 

O aš kariavau. Kariavau nuolat. Vieną dieną sąmoningumas kovojo su normų aidais galvoje, kitą - su  budeliu ir jo tiesomis. Tokia kova gal nepralieja kraujo, bet žmogų žudo. Lėtai. Labai lėtai. 

Ir visdėlto aš čia - gyva , tik padėkos kalbos neparuošiau, kam už kokią pagalbą dėkoti. Dėkingumui dar, matyt, ateis eilė. Kol kas tesugalvoju, kam nesu dėkinga. Į tą sąrašą patenka ir anksčiau minėti prozininkai. 

Scribo ergo sum.

Apie žiniuones ir savą mamystę

Mano Jonui po keliu dienų jau sueis 10 mėnėsių, tad jau ir pirmojo gimtadienio dekoracijas užsakinėju ir profesinės ligos pagauta, suku galvą dėl kuo originalesnės gimtadieninės fotosesijos. Dievaži, lekia laikas nesuvokiamu greičiu, o aš tespėju mėgautis mamystės akimirkom ir naujais sūnelio pasiekimais. Tai iš tiesų patys prasmingiausi 10 mano gyvenimo mėnesių ir į nieką nekeisčiau nei vienos minutės, net ir tos kai diena prasideda 5 val. ryto. Todėl pagaliau prisėdu parašti apie savo džiuginančią mamystę.

Vaikų turėjimo bendrystė

Niekam ne paslaptis, kad mamų forumai yra tokia gigantiška bendruomenė, kurioje vienu ar kitu metu atsiduria maždaug pusė žemės populiacijos. Čia grubiai skaičiuojant, kad moterų yra daugiau nei vyrų, atmetus tuos kelis procentus kurios vaikų neketina susilauti, pridėti dar kelis super tėčius... iš esmės mamų forumuose atsiduria ir daugiau ar mažiau dalyvauja visos planuojančios pastoti, jau pastojusios ir jau turinčios vaiką (-ų). Mamų forumų karalystė yra iš tiesų unikali vieta, nes ten  sukoncentruotas visas pasaulio margumas, įvairumas, džiugesys ir liūdesys. Ir ten dar nemažai pykčio, ooO kiek daug ten pykčio. Bet šį kartą ne apie tai, o apie tai, kad vaikų turėjimas jus tarsi sujungia į vieną bendriją, o panašaus amžiaus vaikų turėjimas sujungia dar glaudžiau. Be mamytiškų lenktynių ten dar vyksta mamytiškos peštynės dėl to, kaip geriau vaiką maitinti, kada primaitinti, kaip tai daryti, kuo rengti, kaip migdyti, kuo auti, AR auti ir t.t., ir pan. Bet juk taip, nieko blogo tame juk nėra jei pirmakartės mamos konsultuojasi dėl įvairiausių su vaiko auginimu susijusių klausimų; bet štai čia įšoka su savo nemirtingais patarimais mamos, turinčios vieną ar daugiau vyresnių vaikų, jos automatiškai tampa tarsi gerosomis mamų bendrijos fėjomis, tarsi žiniuonėmis, kurios jau ir neklaustos patars, paaiškins, o kartais ir ateitį numatys... Bala nematė tų forumų, nepatiko -  išjungi ir neskaitai, bet bėda ta, kad tokių žiniuonių, pasirodo, pilna ir tavo draugų tarpe; Ypač kai tau per 30 ir tai pirmas tavo vaikas. 

Palauk palauk...

Aš dar besilaukdama pradėjau vengti mamyčių - žiniuonių draugijos, tačiau tikrai ne visuomet tai įmanoma, nes iš tikrųjų tik joms ėmus dalinti neprašytus patarimus tu supranti, kad jos visos yra mamos -  ne tik drauges, bet ir tavo mama, anyta... vyro sese, pusesere ir teta, vyro kolegos žmona... kaimynė ir pardavėja... endless...  Mėgiamiausia jų sakinių konstrukcija prasideda žodžiais "Pamatysi" arba "Palauk, palauk..." - tarsi koks grąsinimas, tarsi pažadas, kad bus tikrai BLOGAI.  

Šiek tiek gailiuosi, kad neužsirašiau visų žiniuonių patarimų, kur pradedant "miegok kol gali" iki "Pamatysi kaip prireiks soskės". Mano visų laikų mėgiamiausi yra tokie kaip "Pamatysi kai pradės kraustyti lentynas nebus tvarkos...", "Palauk, palauk pradės ropoti - nepagausi", "Tu tik palauk kol pradės stotis - tik ir griuvinės...", "oooo kai pradės vaikščioti tai jau viskas, ramybės nebus" ir taip toliau ir panašiai. Taip ir norisi išrėkti, kad AŠ TO IR TKIUOSI! Tai juk natūrali vaiko raida - sėsti, stoti, išversti lentynas iškraustyti stalčių, mėtyti kojinių kamuoliukus šuniui, aplaižyti visus pasiekiamus daiktus, surasti ir suvalgyti visus trupinius nuo žemės, nuskabyti gėles ir jų paragauti,  nuolat ragauti smėlio, žemės, akmenų... O ar kitaip vaikai užauga? Man regis, svarbiausia kaip į tai reaguoji. Aš niekada nesitikėjau, kad mano vaikas augs supynėse gražiai mirksėdamas akytėmis iki jam sueis 5, neturėjau jokio plano, kad įdėjus vaiką į kokį šiuolaikinį vibroaparatą, šoklį ar vaikštynę aš ramiai gukšnosiu kavą ir skaitysiu žurnalą. Tad žinokit, mielos žiniuonės, smagu man gaudyti ropojantį vaiką, sėdėti su juo ant žemės, ten pat ir prigult, ir vedžiot smagu... ir nekantriai lauksiu kada eisim kartu palakstyt pajūriu. :) 

Parašiau, ir mąstau, kad kažikoks paburnojimas išėjo, na ir tebūnie. Tebūnie tai bus žinutė man pačiai, kad po poros metų netapčiau ateitį numatančia fėja neprašyta kišančia pirmakartėms mamoms savo patirtį.  Kiekviena turi atrasti savo mamystės modelį, sukurti savas taisykles, atrasti savus džiaugsmus ir būdus kaip kasdienybe paversti švente. Kaip ir viskas gyvenime, taip pat ir mamystė bus tokia, kokią ją susikursi.