Naujametinis įkvėpimas malonumams

Giedras blogas buvo apleistas visiškai nepelnytai. Mano kaltė. Žaidžiau darbščiąsias rankeles „Pleasure in creation“, vėliau ėmiausi tobulos namų šeimininkės pareigų, užsidegiau fotografija, gitaros pamokomis, graikų kalbos kursais, galiausiai tapau sveikos mitybos propaguotoja ir lizdo sukėja „Gandralizdyje“ ir visiškai „užsikabliavau“ ant Paleo. Štai tokia trumpa būtų mano paskutinių kelių metų veiklų retrospektyva, tačiau be veiklų dar išmokta visa eilė gyvenimiškų pamokų.

 

Jeigu sakyčiau, kad gyvenimas mane mėtė ir vėtė kol nubloškė į šią gerokai vėluojančia su pažanga salą - tai skambėtų pernelyg dramatiškai ir būtų ne visiška tiesa. Atvažiavau pati. O drama buvo, bet ji buvo vidinė, besiveržianti laukan kartu su pykčio, gailesčio sau ir dėmesio stokos priemaišomis. Tuomet manyje kilo maištas, kuris privalėjo būti numalšintas. Kiekvienas renkasi savus ginklus kovai, ypač tokiai atsakingai – su pačiu savimi. Aš pasirinkau bėgimą nuo žmonių tam, kad turėčiau daugiau laiko susėsti pati viena su savimi, atsidaryti butelį pigaus vyno ir išsiaiškinti santykius iš esmės. Ir štai - pagaliau - taika.

Dabar kažkoks paviršutinis skaitytojas greičiausiai pagalvos: nu jo, imigravo į šiltus kraštus, “nusikabino” turtingą diedą, gyvena sau kurorte, nuo palmių krenta kokosai ir bananai, žydintys kaktusai pažeria brangakmenių, viduržemio jūra išplauna į krantą šimtamečio lobio kibirus…   O visai neblogai būtų.

 

Svarbiausia pamoka kurią išmokau – nesinervinti dėl menkniekių. O juk menkniekiai ir smulkmenos sudaro didžiąja gyvenimo dalį. Nesinervinu ir dėl to, ko negaliu pakeisti. Bent tuoj pat. Tyliai sau kuriu planus ir laukiu palankaus vėjo. Nemanau, kad tapau pasyvia laukiančiąja, manau tiesiog jaunatvišką maksimalizmą pakeitė realistiškas požiūris į save, kitus ir visą aplinką. Rytais vis dar moteriškai neturiu ką apsiregti, neapsisprendžiu dėl plaukų spalvos ir tinkamo ilgio, neretai suku galvą, ką gaminti vakarienei, pasvajoju apie laimėjimą lorerijoje, tačiau bilieto vis nenusiperku.  Ofisinis darbas , atrodo, atima laiką, kurį galėčiau skirti įdomėsnėms veikloms, tačiau, kol neatėjo laikas didesnėms permainoms, imuosi malonimų planavimo.

Grįžtu prie Giedro blogo tam, kad priminčiau sau apie malonias gyvenimo veiklas ir įterpčiau jas į savo kasdienybę. Nusižiūrėjau puikią įdėją -  kas mėnėsį surasti laiko 5 šidžiai mieliems įvykiams, užsiėmimams, kūrybiniams darbeliams ar šiaip paveikimams. Galbūt nustebsite, bet gyvenimas viduržemio saloje ne visada teka atostogų ritmu, oras ne visuomet lepina ir kartais tiesiog būtina išradinėti dvirati tam, kad nenučiuožtų stogas. Geresnio laiko imtis naujo projekto nei metų pradžia nėra ir būti negali, taigi šio mėnesio malonumų sąrašą jau pildau ir viešai pristatysiu asap.

 

Renkuosi gyventi

Paskutinį mėnesį gyvenimas tiesiog virė. Nebuvo nė kada sukramtyti visko, ką jau kalbėti apie rašymą.

Grįžau į Lietuvą. Trumpam. Ir visa laimė.

Buvo akimirkų, kai rodėsi, kad jau norisi namo... o grįžus... Čia nepasikeitė niekas: įsijungusi televizorių girdžiu tuos pačius juokingus ir grėsmingus balsus, linksniuojamos tos pačios kaip prieš pusmetį pavardės, tos pačios bėdos ir problemos... Optimizmo lygiai 0, tiek pat ir gyvenimo džiaugsmo.

Suprantu, kad tai aš buvau išvažiavusi, o visi aplinkui sukasi savo ratukuose, savo darbeliuose, savo pasaulėliuose. Ir štai 2 dienos po grįžimo aš, lygiai kaip prieš pusę metų, sėdžiu ant sofos, geriu arbatą ir kankinu kompiuterį. Nors vilku stauk kaip liūdna čia.

Tad jau kraunuosi lagaminus ir mėginu atsikratyti užgyvento šlamšto. Nusikratyti, išsivalyti, išsilaisvinti... nes jau nesinori grįžti į tą patį tašką iš kurio išsikapsčiau. Jau niekada nebus taip pat, nes visuomet ilgėsiuosi polėkio. O kodėl turėčiau jo atsisakyti?

Visą gyvenimą buvę tokie įprasti dalykai dabar atrodo nieko verti. Visą laiką augau žinodama, kad svarbiausia yra savi realizacija, kuri mūsų šeimoje suvokiama kaip mokykis, mokykis dar kartą mokykis. O tuomet dirbk, stenkis, siek karjeros... Taip ir dariau, o netekusi svajonių darbo suvokiau, kad nieko be jo neturiu... Man niekas nepasakė, kad laimė ne visada ateina kartu su karjera :) O laimė mane ištiko sutikus šimtus nuostabių žmonių, kurie per dienas pluša virtuvėje, nešioja indus, dirba nedidelėse parduotuvėlėse ar iš paskutiniųjų mėgina išlaikyti šeimą turėdami nedidelę kavinaitę miesto pakrašty... Jie dirba, kad gyventų, tačiau nei vieno nesutikau, kuris gyvena, kad dirbtų. Ką gana dažnai supainiojam mes...

Tad jei dar ne vėlu renkuosi gyvenimą. Galbūt manęs nerodys per televizorių, galbūt nevažinėsiu naujausio modelio automobiliu ir nedėvėsiu pasaulinio garso prekės ženklų apdarų, bet ar Jūs įsivaizduojate kaip gera išeiti į gatvę kaip stovi, nesirūpinant ką avi, ką dėvi, ar ne per blankus makiažas ir ar teisingai suguldyti tavo plaukai! Neapsakomas jausmas nustoti vergauti taip giliai mūsuose įsišaknijusiems išvaizdos, įvaizdžio, karjeros, gyvenimo būdo ir kitiems kultams.