Paleo mityba ir nėštuminės maisto užgaidos

Prieš pastodama gana ilgai domėjausi sveika gydančia mityba. Anuomet gimė Gandralizdis, aš atradau paleo mitybą ir esu šventai įsitikinusi, kad pastaroji taip pat prisidėjo prie mūsų sėkmės pastojant. Atsisakius cukraus, visų grūdų ir gerokai sumažinius racione angliavandenių jaučiausi puikiai, numečiau šiek tiek svorio, ciklai susireguliavo ir didžiausiam džiaugsmui įvykos stebuklas prieš sugalvojant iš kur gauti kalną pinigų pagalbinėms procedūroms. Įtikėjusi paleo gydomosiomis galiomis bei ivaldžiusi tokio valgymo ypatumus tikėjausi neišklysti iš kelio ir maitintis pagal paleo ne tik visą nėštumą, bet ir po jo. Deja deja, manyje auganti gyvybė, panašu, nepriklauso paleo fanams. 

Sukaktuvių dovana

Apie nėščiųjų maisto uždaidas sklando legendos..Ką gi, galiu pasakyti, kad dalis tiesos tame yra. Kai jau nuverkusi posmą dėl eilinės nesėkmės aš laukiau ryt- poryt prasidėsiančio naujo ciklo K mane pagavo virtuveje užkandžiaujančią - vienoj rankoj laikiau marinuota agurkėlį, o kitoje - juodo šokolado gabalėlį. Kažkodėl man nė į galvą netoptelėjo, kad toks derinys gal ir nelabai... hm..., bet K išsižiojo ir kitą dieną liepė pasidaryti testą. Aš neturėjau nė menkiausios viltelės, nes nejaučiau jokių kitų aprašomų nėštumo požymių, bet pakako išvysti vos įžiūrimą antrą juostelę ir mane užplūdo pats tikriausias tikėjimas. Tą pati vakrą šventėme 4 metų sukaktį, o kitą dieną kraujo tyrimas patvirtino, kad mes laukiamės. 

Anglių badas

Manau, kad pirmasis trimestras man praėjo gana lengvai. Pykindavo ne kas dieną, tik kažkoks šleikštulys buvo kone visą laiką, paūmedavo vakarais, raugėjau nuolatos kaip paršelis ir tiek. Geriau ir vis dar geriu nesvietiškai daug vandens, nenuostabu, kad lakstymas į WC nė kiek nesumažėjo net ir antrame trimestre.

Nepasakyčiau, kad apetitas užaugo, greičiau atvirkščiai. Nė mintelės nekyla valgyti už du, bet nesidžiaukime anksčiau laiko. Ne pačiomis smagiausiomis primojo trimestro dienomis buvo visko -  ir nevalgiadienių ir dienų, kaip "arba džiūvėsiai/makaronai arba nieko". Žodžiu norėjosi greitos energijos - angliavandenių -  cukraus. Kovoti su savo įgeidžiais nesinorėjo, o kartais ir jėgų pristigdavo, tad save nuramindavau, kad noriu džiūvėsio, o ne litro coca colos, tad gal tatai nėra taip blogai. Taigi pasiteisinus bloga savijauta leisdavau sau nemažai angliavandenių, saldumynai netraukė, bet va miltai.. mmmm.... Nors jie ir neužėmė svarbiausios vietos maisto racione, daugiausia norėjosi vaisių ir daržovių, tačiau tų kelių kartų per savaitę pakako visai išsimušti iš vėžių.

Savijauta gerėja, šiek tiek pagerėjo ir maisto pasirinkimai, bet štai prieš savatę kas rytas norėjosi avižų košės, vėliau grikių kas antrą dieną... Mėginu grįžti į vėžias, nes žinau, kad jau dabar formojuomi vaikiuko mitybos įpročiai.

Tampame vegetarais?

Pirma bėda jau aiški - angliavandenių viešpatavimas, bet ne ką mažiau bėdų kelia ir tai, kad visai nenoriu mėsos. Visada buvau mėsėdė, abu su K vakarienei taip skaniai raitydavom ant grotelių keptą šoninę - ir kuo riebesnę, prašom! Dabar tenka vesti ilgas derybas su savimi ir/ar su manyje augančia gyvybe, kad gautume taip reikalingų amino rūgšių. Vasara ir šylantis oras tam nepadeda. Iš kelių rūšių mėsos neretai pasirenkam sudoroti pusę arbūzo :)


Kaip ten bebūtų, stengiuosi žvelgti pozityviai - nekemšu tortų be saiko, ir svoris auga tolygiai - įpusėjome 16-tą savaitę ir turime maždaug 2 -2,5 kg pliuso.  Apsileisti, žinoma, neketiname, bet jeigu labai labai norisi grikių, matyt jų reikia. Tad teatleidžia man visi paleo guru, bet kol kas pabūsi biški simuliantė :)

Šventiškai pašėlęs SAUSIS

Gyvendama Kipre nejaučiu jokio skirtumo, tarp lapkričio, sausio ar vasario.... Tiesiog kalendorius sako, kad žiema, o už lango - ruduo tamsiu paros metu, o šviesiu - pavasaris. Kai kurie medžiai meta lapus, tačiau apleisti laukai ir kur ne kur žvyru pabarstytos stovėjimo aikštelės dabar žaliuoja labiau nei bet kada. Vasarą viskas išdega, o dabar pats metas pasiskinti šviežių dilegėlių ir pašiurpinti K išvirus dilgėlių sriubą.

Bendrai sausis lekia kaip pašėlęs ir nežinau, kas dėl to kaltas. Po šventinių laisvadienių sunku įsivažiuoti į ritmą. Sausio 2 tyliai prisidėjau dar vienerius metus gyvenimiškos patirties, o sausio 20 tortą su žvakutėmis įteikiau K. Gimtadienių mes nemėgstame, paprastai tyliai ramiai leidžiam sau pavalgyti kur nors mieste ir tiek žinių. Tiesą pasakius, neatsimenu nuo kada ėmiau vengti savo gimtadienių, nors didelių švenčių dėl datos ypatingumo niekada neturėjau. O šiaip jau, man labiausiai patinka šventės be progos, kai nereikia nieko sveikinti, kai neištinka masinė psichozė dėl dovanų ir nereikia imti paskolos svečiams pagirdyti. Tad kai galutinai atsigausim po šventinio maratono būtnai organizuosiu šventę be progos, o kol kas džaugiuosi mažais malonumais.

Sausio šventimai

Būtų įžūlu jie prie sausio malonumų sarašo nepaminėčiau žiemos švenčių. Nors ir be sniego, be šalnų, bet su liūtimis ir daaaaug maisto ir  Šv. Kalėdos, ir Naujųjų sutiktuvės šiemet buvo iš tiesų puikios. Bet pas mus juk tuo šventės nesibaigia. Kaip jau minėjau, per savo gimtadienį esu linkusi slėptis, tačiau K vistiek vakare mane nusivedė vakarienės, o po jos nustebino didžiule puokšte raudonų rožių. Kipro vyrai labia retai dovanoja gėles, ir ne tik vyrai. Gėles vestuvių proga jau seniai pakeitė vokeliai, bijau kad visomis kitomis progomis taip pat. Tad kai K man dovanoja gėlių džiaugiuosi dvigubai.

Tam kad švenčių maratonas nenutrūktų tą patį savaitgalį pasikvietėm K šeimą pas save pietų, kepėm mėsą ant grotelių (sufla), žinoma. Ne visi galėjo ir/ar pajėgė atvykti, bet pavalgėm skaniai ir smagiai. Labiausiai džiaugiausi, kad sausio pradžioje Kipre viešėjo vyresnioji K sesuo, kuri su vyru ir dukra gyvena Salonikuose. Ji yra nuostabi moteris -  protinga, stipri, savarankiška, neapsakomai kūrybinga, energinga ir nuoširdi. Mes vienmetės. Aš labai nuošidžiai ja žaviuosi ir kiekvieną kartą jai atvažiavus mėgaujuosi jos draugija ir negaliu atsistebėti, kiek daug bedro mes turime, ir kiek ji skiriasi nuo kitų šeimos narių. Norėčiau, kad ji gyventu Kipre, bet deja. Sausio 6 diena atšventėme jos vardadienį ir išlydėjome atgalios į Salonikus, susitarusios kitą kartą susitikti būtent ten. Labai tikiuosi, kad planai virs tikrove šių metų vasarą.

 

Maistas dvasiai

 

Per visas šventes gerokai nupenėjus kūną neišvengiamai norėjosi peno dvasiai. Deja nespėjau skirti laiko nei paskaitymams, nei rankdarbiams, nes teko grįžti į darbą, kurio susikaupė kelios kalvos. Bet darbas yra darbas, o štai po darbo likusį laiko trupinėlį reikia produktyviau išnaudoti. 

 

Labai džiaugiuosi, kad pagaliau ištaikiau progą ir atradau modeliukų mano fotografiniams bandymams. Fotografija mane traukė visuomet ir jau kuris laikas mokiausi tai kokią gėlę, tai vabalą, savo šunis ir kates ar kreivą šaką fotografuoti. O štai žmonių fotografuoti vis nedrįsdavau arba nebuvo kas pabūtų bandomuoju triušiu. Vieną saulėtą sekmadienio popietę su drauge ir dviem jos nuostabiais vaikais išėjome pasivaikščioti. Pripleškinau daug, neblogų kadrų bus gal 10, o tikrai gerų - turbūt koks vienas. Tačiau pradžia yra ir tuo beprotiškai džiaugiuosi! Tikiuosi tokių pasivaikščiojimų bus dar daug :) Ne gana to, prisižadu sau bent kartą per savaitę padaryti bent vieną gerą kadrą, kad ir kas tai bebūtų. O ateityje sumąstysiu kokį nors fotografinį projektą.

 

Maistas kūnui

 

Vienas šventinis virtuvinis sumanymas liko neįgyvendintas - kepta žąsis su obuoliais. Davėm pailsėti pilvams, bet tikiuosi šiuo patiekalu užbaigsime sausį.  Galbūt pasikviesime svečių, o tuomet neblogai būtų ir desertui pasigaminti raw morkų pyraga, kurio receptą jau seniai nusižiūrėjau čia , bet vis patingėdavau tarkuoti morkas. Kadangi paskutiniu metu tikrai nieko įmantraus negaminau, manau, jau subrendau šiems dviems šedevrams.

 

Pažadai

 

Na gerai, sausis iš tiesų greitai prabėgo ir veiklų tikrai mažoka. Pamėginsiu kažką suspėti per paskutinę savaitę, o jei ne - tęsime kitą mėnesį.

• Pasiūti pagalvėlę katėms ir darbų eigoje padaryti mano kačių namų fotosesiją;
• Perversti rūbų spintą ir susiplanuoti  refashasion diy (tikiu, kad rytinę frazę "neturiu" kuo apsirengti pajėgsiu išgyvendinti iš savo žodyno);
• Susitvarkyti nuotraukų folderius ir atspausdinti kelias nuotraukas K tėvams iš kelionės;
• Atrasti laiko skaityti! (turiu omeny grožinės literatūros knygas, o ne straipsniu, tyrimus ir knygas apie paleo mitybą);
• Atnaujinti visus savo blogus bent karta per mėnesį!

Štai tiek žinių šiam kartui. Viskas juodu ant balto išdėstyta, tad lekiu veikti, kad pažadai neliktų vien pažadais!

Grikiai, grikiai, grikiai!

Prisiminiau anekdotą apie katės nuotaikų kaitas, kai ją dienų dienas grikiais maitino. Papasakočiau, bet juokinga dalis grynai intonacinė, tad apie grikius kita gyvenimiška istorija. Prisisotinusi pačių įmantriausių gėrybių patiekiamų penkių žvaigždžių viešbučiuose, užsimaniau pačios paprasčiausios grikių košės. Visa laimė, rusai visame pasaulyje savo parduotuves turi, kur be šaldytų „plemenių“ parduoda ir įprastas kruopas, tiesa, po 5 Eurus. Namuose pasklido ypatingai gomurį kutenantis kvapas. Deja, gomurį kuteno tik man vienai. Brangiajam ir vaizdas, ir kvapas, ir skonis (nors nesu tikra, ar iš tiesų ją ragavo) pasirodė atgrasūs. Tiesą pasakius išgirdau netgi grasinimą būti išvytai pas šunis!

Tą vakarą dar kartą išgirdau paaiškinimą, kas yra kas. Buvo ištraukta receptų knyga, kurią nuo šiol tiesiog vadinsime Biblija. Taigi po truputi mokomės gaminti vietinius patiekalus :)

Iš ryto nuskynėme alyvuoges. Νuo dviejų jaunų medelių – 1,5 kibiro! Alyvuogės žalios ir be proto karčios, tad sutraiškius jas reikia kelias dienas mirkyti vandenyje, o tuomet jau konservavimo įmantrybės. Kitas skinsime po poros mėnesių, kai sunoks – aliejui. Tikrų alyvuogių tikras aliejus nesvietiškai skanus! Netgi pagaliau įsidrąsinau seniai Jamie Oliverio knygoje atrastą itališką desertą – vaniliniai ledai su alyvuogių aliejumi ir jūros druska. Skanumėlis! Nuo šiol ledus valgysiu tiktai taip!

O šį rytą valgiau granatų. Baltų, gelsvų ir jau pažįstamų kraujo raudonumo. Et! Gyvenimas yra gražus! Nė nedrįsčiau norėti daugiau !!!!!!!! Φιλακια!!!!!!!

Pilnatvė, kurią gaila dėvėti

Laisvadieniai veža. Ne, tikrai, pagaliau iš tiesų veža laisvadieniai, nes pagaliau jaučiu malonumą ne iš to, kad kalnus nuverčiu dėl darbdavio ar asmeninių ambicijų. Nes malonumas yra laisvadienis = laisva nuo bet kokių pareigų, įsipareigojimų (net ir sau pačiam) diena.

Žinau, daugeliui labai sudėtingas žodis.... Na, ne, ne žodis, o tas tikras jo suvokimas ir pajutimas pačiais pačiausiais nervų galiukais :) 

Šį laisvadienį valgiau figų. Tiesiai nuo medžio. 

 

Džiaugiausi antru kieme augančio kaktuso žiedu.

Pakeliui į vežlių kiaušinių perėjimo vietą aplenkiau daugybę neregėto grožio vietovių, bananų plantacijų, grėsmingų uolienų ir štai šią, kur liūtas karalius gyveno :)

 

Stogas nuvažiavo ir atsivėrė dangus!!!!!! Jaučiuosi tokia, laiminga, tokia pilna, kad kartais net verkti norisi, nes baisu, kad tai praeis. Ir esu dėkinga visoms aplinkybėms, kad pagaliau iš tiesų gyvenu. Nesigailiu nieko absoliučiai, tiesiog džiaugiuosi, kad pavyko atrasti naują gyvenimą, kuris užpildytas tikrais, apčiuopiamais džiaugsmais.