Prieš pastodama gana ilgai domėjausi sveika gydančia mityba. Anuomet gimė Gandralizdis, aš atradau paleo mitybą ir esu šventai įsitikinusi, kad pastaroji taip pat prisidėjo prie mūsų sėkmės pastojant. Atsisakius cukraus, visų grūdų ir gerokai sumažinius racione angliavandenių jaučiausi puikiai, numečiau šiek tiek svorio, ciklai susireguliavo ir didžiausiam džiaugsmui įvykos stebuklas prieš sugalvojant iš kur gauti kalną pinigų pagalbinėms procedūroms. Įtikėjusi paleo gydomosiomis galiomis bei ivaldžiusi tokio valgymo ypatumus tikėjausi neišklysti iš kelio ir maitintis pagal paleo ne tik visą nėštumą, bet ir po jo. Deja deja, manyje auganti gyvybė, panašu, nepriklauso paleo fanams.
Sukaktuvių dovana
Apie nėščiųjų maisto uždaidas sklando legendos..Ką gi, galiu pasakyti, kad dalis tiesos tame yra. Kai jau nuverkusi posmą dėl eilinės nesėkmės aš laukiau ryt- poryt prasidėsiančio naujo ciklo K mane pagavo virtuveje užkandžiaujančią - vienoj rankoj laikiau marinuota agurkėlį, o kitoje - juodo šokolado gabalėlį. Kažkodėl man nė į galvą netoptelėjo, kad toks derinys gal ir nelabai... hm..., bet K išsižiojo ir kitą dieną liepė pasidaryti testą. Aš neturėjau nė menkiausios viltelės, nes nejaučiau jokių kitų aprašomų nėštumo požymių, bet pakako išvysti vos įžiūrimą antrą juostelę ir mane užplūdo pats tikriausias tikėjimas. Tą pati vakrą šventėme 4 metų sukaktį, o kitą dieną kraujo tyrimas patvirtino, kad mes laukiamės.
Anglių badas
Manau, kad pirmasis trimestras man praėjo gana lengvai. Pykindavo ne kas dieną, tik kažkoks šleikštulys buvo kone visą laiką, paūmedavo vakarais, raugėjau nuolatos kaip paršelis ir tiek. Geriau ir vis dar geriu nesvietiškai daug vandens, nenuostabu, kad lakstymas į WC nė kiek nesumažėjo net ir antrame trimestre.
Nepasakyčiau, kad apetitas užaugo, greičiau atvirkščiai. Nė mintelės nekyla valgyti už du, bet nesidžiaukime anksčiau laiko. Ne pačiomis smagiausiomis primojo trimestro dienomis buvo visko - ir nevalgiadienių ir dienų, kaip "arba džiūvėsiai/makaronai arba nieko". Žodžiu norėjosi greitos energijos - angliavandenių - cukraus. Kovoti su savo įgeidžiais nesinorėjo, o kartais ir jėgų pristigdavo, tad save nuramindavau, kad noriu džiūvėsio, o ne litro coca colos, tad gal tatai nėra taip blogai. Taigi pasiteisinus bloga savijauta leisdavau sau nemažai angliavandenių, saldumynai netraukė, bet va miltai.. mmmm.... Nors jie ir neužėmė svarbiausios vietos maisto racione, daugiausia norėjosi vaisių ir daržovių, tačiau tų kelių kartų per savaitę pakako visai išsimušti iš vėžių.
Savijauta gerėja, šiek tiek pagerėjo ir maisto pasirinkimai, bet štai prieš savatę kas rytas norėjosi avižų košės, vėliau grikių kas antrą dieną... Mėginu grįžti į vėžias, nes žinau, kad jau dabar formojuomi vaikiuko mitybos įpročiai.
Tampame vegetarais?
Pirma bėda jau aiški - angliavandenių viešpatavimas, bet ne ką mažiau bėdų kelia ir tai, kad visai nenoriu mėsos. Visada buvau mėsėdė, abu su K vakarienei taip skaniai raitydavom ant grotelių keptą šoninę - ir kuo riebesnę, prašom! Dabar tenka vesti ilgas derybas su savimi ir/ar su manyje augančia gyvybe, kad gautume taip reikalingų amino rūgšių. Vasara ir šylantis oras tam nepadeda. Iš kelių rūšių mėsos neretai pasirenkam sudoroti pusę arbūzo :)
Kaip ten bebūtų, stengiuosi žvelgti pozityviai - nekemšu tortų be saiko, ir svoris auga tolygiai - įpusėjome 16-tą savaitę ir turime maždaug 2 -2,5 kg pliuso. Apsileisti, žinoma, neketiname, bet jeigu labai labai norisi grikių, matyt jų reikia. Tad teatleidžia man visi paleo guru, bet kol kas pabūsi biški simuliantė :)
Nepasakyčiau, kad apetitas užaugo, greičiau atvirkščiai. Nė mintelės nekyla valgyti už du, bet nesidžiaukime anksčiau laiko. Ne pačiomis smagiausiomis primojo trimestro dienomis buvo visko - ir nevalgiadienių ir dienų, kaip "arba džiūvėsiai/makaronai arba nieko". Žodžiu norėjosi greitos energijos - angliavandenių - cukraus. Kovoti su savo įgeidžiais nesinorėjo, o kartais ir jėgų pristigdavo, tad save nuramindavau, kad noriu džiūvėsio, o ne litro coca colos, tad gal tatai nėra taip blogai. Taigi pasiteisinus bloga savijauta leisdavau sau nemažai angliavandenių, saldumynai netraukė, bet va miltai.. mmmm.... Nors jie ir neužėmė svarbiausios vietos maisto racione, daugiausia norėjosi vaisių ir daržovių, tačiau tų kelių kartų per savaitę pakako visai išsimušti iš vėžių.
Savijauta gerėja, šiek tiek pagerėjo ir maisto pasirinkimai, bet štai prieš savatę kas rytas norėjosi avižų košės, vėliau grikių kas antrą dieną... Mėginu grįžti į vėžias, nes žinau, kad jau dabar formojuomi vaikiuko mitybos įpročiai.
Tampame vegetarais?
Pirma bėda jau aiški - angliavandenių viešpatavimas, bet ne ką mažiau bėdų kelia ir tai, kad visai nenoriu mėsos. Visada buvau mėsėdė, abu su K vakarienei taip skaniai raitydavom ant grotelių keptą šoninę - ir kuo riebesnę, prašom! Dabar tenka vesti ilgas derybas su savimi ir/ar su manyje augančia gyvybe, kad gautume taip reikalingų amino rūgšių. Vasara ir šylantis oras tam nepadeda. Iš kelių rūšių mėsos neretai pasirenkam sudoroti pusę arbūzo :)
Kaip ten bebūtų, stengiuosi žvelgti pozityviai - nekemšu tortų be saiko, ir svoris auga tolygiai - įpusėjome 16-tą savaitę ir turime maždaug 2 -2,5 kg pliuso. Apsileisti, žinoma, neketiname, bet jeigu labai labai norisi grikių, matyt jų reikia. Tad teatleidžia man visi paleo guru, bet kol kas pabūsi biški simuliantė :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą