Begalinis smalsumas sužinoti kas gyvena pilvelyje, manau, užvaldo didžiają dalį būsimų tėvelių. Nedaug jų ryžtasi sąmoningai nežinoti kūdikėlio lyties, nors, žinau, būna ir tokiu. K iš pradžių irgi buvo nusiteikęs nežinoti, bet tas nusiteikimas išgaravo greitai, kai apsilankėme pas gydytoją įsibėgėjus 16- tai savaitei.
Šiais laikais yra echoskopas ir kai kuriais atvejais genetiniai tyrimai, kurie nustato kūdikio lytį 100 proc tikslumu. Betgi kol dar anksti, kad echoskopas ką parodytų, nori nenori akys užkliūva už visokių stebuklingų metodų aprašomų mamų tinklalapiuose ir forumuose. Vienas man asmeniškai juokingiausių būdų - šlapinimasis ant sodos ir stebėjimas, ar ši putos, ar ne. Pastarojo testo nemėginau, tačiau "pasimatavau" interneto platybėse keliaujančius kiniečių kalendorius, kurių, beje, yra ne vienas variantas. Vieni rodo mergaitę, kiti - berniuką. Išeina 50/50 - surprise! :)
Labai populiarūs ir įvairiausi prietarai, kad rytinis pykinimas kamuoja besilaukiančias mergaičių, kaip ir potraukis saldžiam maistui. Berniukų besilaukiančios neva nori mėsos, sūrių ar aštrių patiekalų. Taip pat sakoma, kad veido oda išgražėja besilaukinat berniuko, o štai mergaitės gali mamos grožį pasiglemžti.
Prisipažinsiu, per daug nesigilinau į šiuos prietarus, nes visi jie bylojo tikimybę 50/50, betgi juk ir taip aišku. Nebuvau iš tų nekantraujančių neštukių, nors mūsų vaikutis ir slėpėsi, man užtekdavo aks dvi savaites išvysti kaip jį augantį, krutantį ir išgirstiki širdelės plakimą, o lyti juk anksčiau ar vėliau sužinosim. Nepirkau nei lyties nustatymo testų, nei žiedo ant siūlo sukau, tik K nuo pirmų savaičių pilveliui vis kalbėdavo, kad augintųsi pimpaliuką. Ir ką - įkalbėjo :)
Joninių pranašas
Joninių išvakarėse kartu su K ėjome į planuotą visitą pas gydytoją. Kiekvienas echoskopas man - tikras stebuklas. Pirmą kartą išgirdus plakančią širdelė man net kilo mintis kad šie gydytojai artimi Dievui, juk jie pirmieji pamato gyvybę ir net padeda jai užsimegsti. Išgirdus širdelę susijaudinu kiekvieną kartą, o vaizdas monitoriuje atrodo pats gražiausias kokį esu mačiusi gyvenime, kas kartą susimąstau koks stebuklas yra auginti gyvybę savyje.
Šis vizitas buvo kitoks - šį kartą mūsų kūdikėlis jau netilpo į echoskopo ekraną. Iki šiol matydavau jį patogiai sėdintį, besispardantė, čiulpiantį nykštį, o štai šį kartą jau gydytojas mums rodė kūno dalis iš kurių aš mėginau susidėlioti bendrą vaizdą. Gydytojui taktiškai atsiklausęs, ar norime žinoti, nudžiugino K, kad greičiausiai turėsime sūnų, o po minutes patvirtino, kad taip - sūnus be jokių abejonių. Ir dar, panašu, vyrukas bus aukštas, nes beveik dviem savaitem pirmauja dydžiu.
Nors ir nejaučiau didžiulės butinybės susilaukti būtent sūnaus ar dukros, man labai nuoširdžiai buvo svarbiausia, kad vaikutis būtų sveikas. Gal antram, trečiam ir turėsiu pageidavimu :))) Puikiai žinojau, kad K nori sūnaus, bet nesitikėjau, kad ši žinia suteiks jam tiek džiaugsmo. Aš pirmą kartą mačiau jo veide tiek džiaugsmo ir pasitenkinimo nuo tada kai sužinojom, kad laukiames. Galbūt šį kartą jis džiaugėsi dar labiau, man net sekundei suėmė pyktis, kad vargiai jam tiek laimės ir pasididžiavimo suteiktų žinojimas, kad laukiamės dukros. Bet negalėjau už tai pykti, nes ir pati jaučiu didelę pilnatvę, o K turbūt dar svarbiau gyvenime pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų. Tai štai paskutinį punktą su didžiausiu džiaugsmu vykdysim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą