Valio! dienoraščiai vėl madingi, su madingu pavadinimu journaling. Sakau, reikia nuo mados neatsilikti... o jei rimčiau, tai nežinau kaip skaičiuojamas laikas, tad pradėti postą fraze "grįžtu po ilgo laiko" kažkodėl nesinori... Nes ištirpo man ne penkeri, o dvigubai tiek metų. Atrodo lindėjau kažkokioj juodojoj skylėj, kur saulė kartais šildė, kartais akino taip, kad juodavo akyse.... ir smegenyse.
Permečiau akimis paskutinius savo įrašus ir supratau, kad tikroji tamsa atsivėrė manyje tada, kai nebuvo daugiau ką rašyti. Jaučiau gailestį sau, kuris, susimaišęs su pykčiu, pavirto gėda. Graužė mane iš vidaus ir vertė slėptis, nes meluoti ir vaidinti tobulo gyvenimo jau nebuvo jėgų. Dabar tai suprantu.
Dabar suprantu, kad tai ne jokios baby brain man sujaukė protą, o ta pati juodoji skylė ir keistas įsitikinimas, kad taip bus amžinai, tai geriau jau susitaikyk. Visi taip gyvena. Visi turi pareigų, visi patiria įvairių sunkumų... visi turi nesutarimų, nes, na, juk visuose namuose rūksta dūmai. Nes juk taip sudėliotas pasaulis, nes nekalbadieniai namuose, kai mama supykus ant tėvo yra normalu, nes ginčai prie šeimos pietų stalo yra normalu, nes politiniais klausimais namiškiai ne visada sutaria, nes būna pasipyksta, kas išneš šiukšles, kas plaus indus... nes normalu šeimoje nekalbėti apie pinigus, nes normalu, kad moteris, grįžusi iš darbo, šoka prie puodų, o paguldžiusi vaikus dar apeina visus namų kampus... nes normalu, kad moteris jau neišspaudžia ašaros, nes niekas jai nepadės. Jos gyvenimas normalus.
O normalu todėl, kad augau ant Žemaitės, Šatrijos Raganos, Juozo Tumo - Vaižganto ir kitų apysakų. Nes augau sovietiškai tvarkingoje šeimoje, kurią sukūrė sovietiškai tvarkingų šeimų atstovai. Juos vadinu tėvais. Normalu, nes stovėjau blokados metais prie kiaušinių su savais ir su kaimynais (su vaiku atėjus gal leisdavo nusipirkti kiek daugiau nei 10). Normalu, nes man buvo įprasta nešioti suadytas kojines ir persiūtus iš senų suknelių drabužius. Normalu, vasaros atostogos ant betono fabuose arba sode prie Neries. Normalu, neturėti dviračio, apskritai ne visi viską turi turėti, tai normalu. Viskas man atrodė normalu, nes sunkumai manęs negalėjo išgąsdinti. Normalu.
Ir normaliai stūmiau dienas mėgindama įžvelgti stebuklą mažuose dalykuose. Išmokau anksti eiti miegoti, kiek leidžia aplinkybės vėliau keltis, kad kuo mažiau reikėtų gyventi gyvenimą po klevu. Ir pati buvau sau geras draugas. O kai ištikdavo koks neįprastas kontaktas su naujo pasaulio moterimis dar pasipiktindavau, kuo jos skundžiasi, juk visada gali būti blogiau. Pamėgau tragikomedijos žanrą. Ne, ne kine. Gyvenime. Nes, žinot, humoras padeda išgyventi. Net ir kare.
O aš kariavau. Kariavau nuolat. Vieną dieną sąmoningumas kovojo su normų aidais galvoje, kitą - su budeliu ir jo tiesomis. Tokia kova gal nepralieja kraujo, bet žmogų žudo. Lėtai. Labai lėtai.
Ir visdėlto aš čia - gyva , tik padėkos kalbos neparuošiau, kam už kokią pagalbą dėkoti. Dėkingumui dar, matyt, ateis eilė. Kol kas tesugalvoju, kam nesu dėkinga. Į tą sąrašą patenka ir anksčiau minėti prozininkai.
Scribo ergo sum.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą