Neštukinių planų suvestinė

Turėjau nemažai laiko svajoti apie nėštumą ir kurti planus kaip ir ką reikės būtinai būtiniausiai nuveikti nešiojant kūdikėlį. Taip ir dariau. Dar daugiau idėjų radosi kai sužinojau, kad stebuklas įvyko. Tas nesuvokiamas džiaugsmas užaugina sparnus, suteikia įkvėpimo ir suaktyvina vaizduotę iki beprotybės. Viso nėštumo metu mūza, regis, kvėpavo man už nugaros, tačiau augantis pilvelis diktavo savo sąlygas, kol galiausiai privertė ne tik mane, bet ir pačią mūzą pasiduoti tinginiui.

 

Laukimo įamžinimas

 

Akimirka iš pirmosios šeimyninės fotosesijos

Turėjau prisirankiojus visą aibę įdomiausių nėštumo įamžinimo idėjų. Kaip pavyzdžiui kas savaitinės nuotraukos su vis didėjančiu pilveliu, kurias vėliau galima sudėlioti į filmuką. Labai gražus prisiminimas :)  Deja deja šis projektas liko neįgyvendintas. Neskaitant selfių priešais veidrodį, kuriuos siunčiau sesei ir mamai pilvuko augimas liko deramai neužfiksuotas. Bet įsiamžinti vis dėlto įsiamžinome! Tai buvo pirmoji tikra mūsų šeimos fotosesija, kuriai ruošiausi labai atsakingai; Būti anoj objektyvo pusėj vis dėlto nėra paprasta, tačiau mes jautėmės pakylėti, puikiai praleidome laiką ir esame labai patenkinti rezultatu. Verta buvo ir stengtis, ir laukti, ir nepagailėti pinigų profesionaliai fotografei. Tokia fotosesija buvo a MUST no 1 mano nėštukinių planų sąraše, tad nors ir ne visi įsiamžinimo projektai buvo įgyvendinti, profesionali fotosesija tai atperka :)

 

 

 

Darbščiosios rankelės

 

Mažulis Jonulis su mamos nerta pelėdžiuko kepure

Įvairūs rankdarbiai man visuomet patiko, tad kai atsirado ir laiko, ir idėjų tiesiog nežinojau nuo ko pradėti. Ir mezgiau, ir nėriau, ir siuvau... Na gerai gerai, planų buvo kur kas daugiau, bet vis tas tinginys kišo koją, kai kuriuos projektus vis tempiau gumą užbaigti, bet vis dėlto sumeistravau ir pirmąsias vilnones kojinaites, keletą kepuraičių, dekutį, skiautelinę kaldrytė, megztukėlį... O dar kiek projektų dar liko galvoje, juk tai nenutrūkstamas procesas!  

 

 

 

Dienoraščiai, kalendoriai ir kiti registrai

 

Interneto dienoraštis, kuris pagal pirmini planą turėjo būti bent jau savaitraštis... na, bent jau mėnraštis... akivaizdu - šis planas žlugo. Senamadiško dienoraščio taip pat nerašiau, tačiau vadovaudamasi naujausiomis tendencijomis turėjau telefone nėštukės kalendorių, kuriame trumpai žymėjausi pirmuosius kartus. Vėliau sugalvojau sudėlioti knygelę su visais pirmais kartais, faktais ir... na, turiu visą pluoštą echoskopo nuotraukų! Man atrodė nepakankamai asmeniška tiesiog pildyti atspausdintą vaiko pirmų metų knygelę, o ir pirmus kartus norėjosi skaičiuoti nuo pilvelio fazės, o ne nuo gimimo. Pradėjau pati daryti prisiminimų knygą, kuri.. em... žodžiu, šis projektas under process, papildysiu naujausia informacija jau rytoj. Pažadu!

 

Nėštukinis SPA

 

SPA -  čia aš taip skambiai pavadinau nėštukinis pažadus daugiau ilsėtis, miegoti... atrodyti gražiai, neapleisti nagų, ragų ir plaukų ir t.t. ir pan.  Apskritai manau, kad šį punktą aš įvykdžiau be priekaištų. Lepinausi jūra beveik kas dieną, bent valandai. Leidau sau valgyti daug ledų (iki tol, kol pakilo cukraus kiekis kraujyje), kai jau nepasiekiau kojų - pirmą kartą apsilankiau salone, kur man padarė pedikiūrą. Patiko. Ėjau ir vėl :)  Niekada nesėdėjau susivėlus apsikuitus... Priaugau iš viso 20 kg, bet aš jaučiausi be proto graži visą nėštumą, iki paskutinės dienos. Niekada nemėginau slėpti pilvelio po apdribusiais drabužiais, anaiptol -  jis buvo pats pats gražiausias mano atributas, kuriam kažkaip keistai dabar jaučiu nostalgiją...

 

Jaučiausi pati gražiausia visą nėštumą

O štai miegoti man sekėsi visai nekaip.  Visi tik ir pataria išsimiegoti "kol gali". Bet aš nemiegojau normaliai nuo.... oi... nė nepamenu... Kai tik praėjo pirmo trimestro mieguistumas aš iš karto šokau į budravimo būseną, vis juokiausi, kad organizmas pratinasi... Manau, taip ir buvo, nes aš nubusdavau budri paryčiais dar tada kai pilvelis netrukdė gulėti, šonai nebraškėjo, klubai neskaudėjo...  Žodžiu nemiegojau visai ne dėl fizinio nepatogumo, o tiesiog. Gal dėl to dabar visai nejaučiu miego stygiaus, tiesiog gera treniruotė buvo :)

 

 

Man atrodo, kad mano laukimas buvo vykęs. Nuveikiau nemažai, bet ir pasilepinti spėjau. Ką daryčiau kitaip jei laukčiausi dabar? NIEKO! 

Vienintelis dalykas ko tikiuosi išvengti kito nėštumo metu - nepagrįstos baimės.  Pirmą trimestrą buvau itin susikausčiusi, vėliau, žinoma atsipūčiau lengviau, tačiau vis tiek nuolatos baimindavausi tai skausmų, tai jų nebuvimo... nekenčiau kratymosi automobiliu, todėl visur stengiausi vairuoti pati. Jausdama stipresnius tempimus ilsėdavausi ir vis su baime eidavau  į WC. Visiškai nebijojau gimdymo, nors viskas baigėsi CP (apie tai - kitą kartą), nedvejojau nė akimirką ar pavyks rūpintis kūdikiu, ar nepalūšiu, ar neištiks depresija. Man svarbiausia buvo išnešioti iki galo sveiką kūdikį - apie nieką kitą daugiau negalvojau, tad ir bijot nebuvo kada. Nesakau, kad mano baimės buvo pagrįstos, bet juk turiu ir pasiteisinimą :) K visą laiką juokais klausdavo "ar tau pirmasis nėštumas?", o aš jam pažadėjau, kad antras ir trečias bus kur kas lengvesni. Pagyvensim - pamatysim.