Jei galėčiau....

Jei galėčiau,jei nereikėtų eiti į darbą, gerčiau ir gerčiau....
Pasiilgau namų. Ne, visai ne staiga.Po truputį. Ir net nežinau ar namų, ar žmonių...
Pasiilgau mamos, kad ir kaip ji mane erzintų su savo nurodinėjimais... nes labiausiai erzina suvokimas, kad aš - mamos vaikas, tokia pat :)
Mama, tikriausiai dėl to ir neleidai man pirkti T-shirt'o su užrašu "If you think I'm a bitch, wait while you meet my mother" :)
Sesės pasiilgstu. O juk mes tik ką pradėjom DRAUGAUTI. Didžiuojuosi tavimi :*
Pasiilgstu šeimos sekmadieninių pietų. Pripažįstu, kartais planuoti pietūs kiek pagadindavo neplanuotą beprotiškai girtą savaitgalį, bet reikia pripažinti, kad mano šeimynėlė verta kiekvienos akimirkos - tiek intelektualių pokalbių pasibaigiančių "nekalbadieniais" retai kur patirsi. Pasiilgau visų!!!!!!! :*:*:*

Pasiilgau savo berniukų. VISŲ.  Kad ir kiek jų beliko po saviraiškos ir meilės ieškojimų.
Žinau, kad Justux man kibinų iškeps, net jei ir bus beviltiškai įsimylėjęs ar susižiedavęs.Tikiu, kad atsiras ir daugiau pokerio žaidėjų, net jei žaisim dėl maišo tuščių Carlsbergo butelių :)

Pasiilgau mamų - Nilkos, Daivos ir Daivutes. Kiekvienas vakaras karu - buvo tiesiog dokumentinio filmo vertas!!!! O rytai (kartais ir dienos, ir naktys :)))) su Daiva - mylima buGaltere Daiva - skaitant enciklopedijas!!! O!!! tai sunkiai žodžiais nupasakojama :))
Daivut, man regis, mano skrandukas dabar nelabai suvirškintų mūsų Čili kaimo "pusryčius",  bet vis tiek jų ilgiuosi!

Pasiilgstu ir GAISRININKIŲ. Gaila, kad ne visi pusryčių idėja užsidegę buvo. O gal ir gerai. Būtų dar labiau gaila. Pasiilgstu mūsų susibūrimų, nes jie visuomet vienaip ar kitaip įdomūs.

Pasiilgstu retų, bet prasmingų arbatos gėrimų su studijų draugėmis, pietų su studijų draugėmis ir jų žmonėmis.

Ir pasiilgau vyro, vienintelio lygaus man. Na, daug maž lygaus. Mantai, tik jau nereikia "keltis".Tikiu, kad tikra meilė yra ne žiūrėti vienas į kitą, o žiūrėti viena kryptimi. Kryptį, įdomią abiems, mums pavykdavo atrasti ;)            m. m. m.

Oi, kiek visko ir visų pasiilgau iš studentijos laikų... bet čia jau nostalgija. Buvimas vienoj šaly nepadėtų.Čia aš nepiktybiškai :)


Iš tiesų tai pasiilgstu visų ir visko.Džiaugiuosi gyvenimu dabar ir dėl to džiugiai žvelgiu į praeitį.
O apie ateitį..... Paprastai sakyčiau, kad baisu pagalvoti, bet dabar jau ne baisu. Baisiausia man jau nutiko. Baisu už ateitį, kurios negali prognozuoti, numatyti ar kontroliuoti.

Svarbiausia šiandien yra tai, kad myliu. MYLIU visus Jus, kas mano gyvenimo kelyje jau esat. O kas kada nors bus... nežinia :)