Šiandien bloge paliktas komentaras man priminė, kad apskritai turėjau tokį štai čia. Man, kaip visada , neapsakomai smagu paskaitinėti savo pačios rašliavas, nors ir vos poros metų senumo kaip diena ir naktis besiskiriančias nuo dabartinių brūkštelėjimų. Nežinau kaip kitiems, bet man regis jas rašęs žmogus ne tai, kad nelaimingas, bet tiesiog ant nuprotėjimo ribos buvo. Iš kitos pusės, žodelius neblogai dėliojo. Negi tik iš kančios jie taip glaudžiai gula?
Ir dar - tai buvo labai atviras blogas. O gal kaip tik uždaras, nes tik pačiai sau. Dabar taip nebe išeina. Gal kentėti nebėra dėl ko, o gal įpratau... O jei (O siaube!) tuštuma atsivėrė manyje, ko labiausiai ir bijojau. Gal dėl to labiausiai ir reikėtų nerimauti, kad jau nebijau dėl nieko, nes blogiausia jau yra nutikę. Gal jau nieko ir nesitikiu, nes pavargau kariauti su vėjo malūnais ir gyvenimo kelionėje sutinkamais netikusiais žmonėmis. Gal jau išmokau susitaikyti, nes supratau, kad vis dėlto ne viską gyvenime galima pakeisti. Pasidaviau? Ir jau beveik išmokau gyventi šiandiena ir tenkintis tuo, kas yra - be didelių planų, svajonių ir grandiozinių tikslų? Bet juk laimė yra kai norai sutampa su galimybėmis, tad jei galimybės yra nekintamas dydis argi nelieka vienintelė išeitis apkarpyti norus?
Tokiais klausimais mėgindama save pažadinti einu įsipilsiu vyno ir pasiimsiu nėrinį. Dabar taip leidžiu vakarus. Ir, panašu, esu laiminga. Turbūt po truputį tampu krapu. Kodėl krapu? Nes tai toks prieskonis, tinkantis prie bet ko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą