Paskutinį mėnesį gyvenimas tiesiog virė. Nebuvo nė kada sukramtyti visko, ką jau kalbėti apie rašymą.
Grįžau į Lietuvą. Trumpam. Ir visa laimė.
Buvo akimirkų, kai rodėsi, kad jau norisi namo... o grįžus... Čia nepasikeitė niekas: įsijungusi televizorių girdžiu tuos pačius juokingus ir grėsmingus balsus, linksniuojamos tos pačios kaip prieš pusmetį pavardės, tos pačios bėdos ir problemos... Optimizmo lygiai 0, tiek pat ir gyvenimo džiaugsmo.
Suprantu, kad tai aš buvau išvažiavusi, o visi aplinkui sukasi savo ratukuose, savo darbeliuose, savo pasaulėliuose. Ir štai 2 dienos po grįžimo aš, lygiai kaip prieš pusę metų, sėdžiu ant sofos, geriu arbatą ir kankinu kompiuterį. Nors vilku stauk kaip liūdna čia.
Tad jau kraunuosi lagaminus ir mėginu atsikratyti užgyvento šlamšto. Nusikratyti, išsivalyti, išsilaisvinti... nes jau nesinori grįžti į tą patį tašką iš kurio išsikapsčiau. Jau niekada nebus taip pat, nes visuomet ilgėsiuosi polėkio. O kodėl turėčiau jo atsisakyti?
Visą gyvenimą buvę tokie įprasti dalykai dabar atrodo nieko verti. Visą laiką augau žinodama, kad svarbiausia yra savi realizacija, kuri mūsų šeimoje suvokiama kaip mokykis, mokykis dar kartą mokykis. O tuomet dirbk, stenkis, siek karjeros... Taip ir dariau, o netekusi svajonių darbo suvokiau, kad nieko be jo neturiu... Man niekas nepasakė, kad laimė ne visada ateina kartu su karjera :) O laimė mane ištiko sutikus šimtus nuostabių žmonių, kurie per dienas pluša virtuvėje, nešioja indus, dirba nedidelėse parduotuvėlėse ar iš paskutiniųjų mėgina išlaikyti šeimą turėdami nedidelę kavinaitę miesto pakrašty... Jie dirba, kad gyventų, tačiau nei vieno nesutikau, kuris gyvena, kad dirbtų. Ką gana dažnai supainiojam mes...
Tad jei dar ne vėlu renkuosi gyvenimą. Galbūt manęs nerodys per televizorių, galbūt nevažinėsiu naujausio modelio automobiliu ir nedėvėsiu pasaulinio garso prekės ženklų apdarų, bet ar Jūs įsivaizduojate kaip gera išeiti į gatvę kaip stovi, nesirūpinant ką avi, ką dėvi, ar ne per blankus makiažas ir ar teisingai suguldyti tavo plaukai! Neapsakomas jausmas nustoti vergauti taip giliai mūsuose įsišaknijusiems išvaizdos, įvaizdžio, karjeros, gyvenimo būdo ir kitiems kultams.
saunuole!!! as taip pat grizau neperseniausiai, penktadieni, ir jauciuosi labai panasiai kaip tu... norisi kuo greiciau susikrauti lagaminus ir grizti i laimingu zmoniu krasta :)
AtsakytiPanaikintisveikintinas brain stormingas. bet.
AtsakytiPanaikintimakiazas tau svarbus.
nes tai savirealizacija. cia daugelis puls pykti ir sakyt nesmaone. ne makiazu vadinu ne veido tepliojima. o viska - patikti sau, patikti kitiems mes irgi norime, jei patiksim sau - daugiau sansu patikti kitiems.
savim rupintis reikia, taigi nemanau kad tau nesvarbu kaip tu atrodai ir kokiu batus devi. tu turi patikti (nori) sau, ir kitiems. tai cia apie stovejima gatveje.
o siaip na negyvenam mes cia lietuvoj visi tokie kurie gyvena kad dirbtu. netgi sakyciau mazuma.
beda tame kad tam kad gyventume turime dirbti. cia yra beda, nes tas darbas nors ir leidzia gyventi bet ne taip kaip noretume.
saviralizacija svarbu labai. o jei gali save realizuot lietuvoje?
butu saunum butu uch pasiekimas...
taip kad linkiu atrasti kazka idomaus ir pabandyt pakeisti na bent jau save, o gal ir pavyks nedideli rata aplink save.
jei dabar visi kliedesim koks sudas cia lietuvoj gyvent tai taip neteksim dalies tautos.
o kas jei ne pati tauta kuria gerbuvi valstybes?
manai valdzia? politikai?
ne velnio.
tu ir tik tu, ir tik nuo taves vienos priklauso kokia bus lietuva. jei tu desi i krumus, des ir kiti.
ir liks valdzia kurie yra tokie patys kaip mes, tik valdzioje. ir engs visus kiek siplnesnius, negalincius pakelti sparnu is lietuvos.
o reiktu skatint tautine savimone ir kurti gera gyvenima cia o ne svetur.
nepalaikau tokiu kurie bega is lietuvos nes atseit cia sunku cia nera optimizmo.
lengva nuvaziavus kitur priimti ju optimizma. bet but tokia stipri ir ta optimizma sukur cia lietuvoje. pradek nuo saves, ir pasikeis valdzia, pasikeis poziuris.
Sekmes.
taip labai teisingai ambusha parase, chebryte, turekit kiaushus ir darykit gyvenima cia ir dabar. Raskite zmoniu su kuriais galima kurti ir gerti arbata, sukurkite savo mini kluba ir darykite savo savirealizacijas. Isivaizduokite jus gyvenate vokietijoje po antro pasaulinio karo: viskas sugriauta, taciau dabar mano eile veikti. Senoji karta nueina, o jus esate naujo miesto statybininkai. Patikekit tai imanoma tik reikia pabandyti ir sukursite savo oaze.
AtsakytiPanaikintiback to basics.
AtsakytiPanaikintiIr keista, ir džiugu, kad mano brainstormas sulaukė tokių komentarų (nors ir anonimiškų:)Ne dėl diskusijų kurstymo, o dėl to, kad suprastumėte jaučiu pareigą paaiškinti:
AtsakytiPanaikintiPrieš metus laiko būtų buvę sunku surasti didesnę patriotę nei aš. Aš visuomet mušiau į krūtinę ir sakiau, jog gyventi ir Lietuvoje galima ir reikia. Ir tikėjau tuo, ir net dabar tikiu tam tikra prasme.
Džiaugiuosi atradusi naujas vertybes ir nesakau, kad jų nėra Lietuvoje, jos yra, tačiau labai giliai paslėptos.
Ir ne, mielas ambush, man nereikia makiažo, kad sau patikčiau. Makiažo ir krūvos kitų dalykų reikia, kad Lietuvoje kam nors patiktum ir galėtum bent pamėginti lygiuotis su minia...
Kai fb sudėtas mano nuotraukas draugai gyrė, jog atrodau sublogusi kukliai nutylėjau, jog žinau, kad būsiu vėl stora tik išlipusi iš lėktuvo Lietuvoje. Ir tai tikrai ne todėl, kad suvalgiau per persėdimą sumuštinį, o todėl, kad "neįsipaišau" į lietuvišką etaloną. Tai tik vienas pavyzdys, bet pačių įvairiausių kultų LT turime daug. Lietuvoje žmogų vertiname už tai kaip jis atrodo, ką jis dirba ir kokių pažinčių turi. Nesakykit, kad taip nėra! O džiaugiuosi aš ne iš Lietuvos pabėgus, o atsikračius tos priklausomybės nuo kultų atrodyti ir būti tuo "kaip pridera".
Gal ir banalu, bet egzistuoja vietos ir žmonės, kur žmogus vertinamas už tai, ką turi viduje, ir žmogų šypsena puošia, o ne madingi drabužiai, titulai ar panašiai. Džiaugiuosi atradusi puikiai žinomas, deja dažnai tik teoriškai, tiesas, atradusi gyvenimo džiaugsmą paprastuose dalykuose... Nes kai moki džiaugtis paprastais dalykais, tau niekada neišsprūsta frazė: "darbas leidžia gyventi, bet ne taip kaip norėtume", nes tu laimingas moki būti tuo, ką turi :)
Gerbiu lietuvius, kurie kabinasi ir stato gyvenimą Lietuvoje. Mėginau ir aš. Tačiau optimizmas nyko, kaip ir dūla mano du diplomai lentynoje... Ir išvykau tuomet, kai pasidarė be proto sunku surasti priežastį išlipti iš lovos. Galbūt buvau silpna, galbūt kažką dariau ne taip, tačiau šiandien gailiuosi tik vieno - kad neatradau kito pasaulio būdama bent penkeriais metais jaunesnė. Gal tuomet būčiau ir optimizmo į Lietuvą atvežus...
Šiek tiek paskaitinėjau ir pikta pasidarė.
AtsakytiPanaikinti"Lietuvoje žmogų vertiname už tai kaip jis atrodo, ką jis dirba ir kokių pažinčių turi. Nesakykit, kad taip nėra! O džiaugiuosi aš ne iš Lietuvos pabėgus, o atsikračius tos priklausomybės nuo kultų atrodyti ir būti tuo "kaip pridera"."
Žinai kas žiauriausia - tai kad "pabėgusi" tu vis tiek žaidi pagal kulto taisykles, pasirinkai kitą kultą - bėgti ten kur saulė šviečia skaisčiau ir niurzgi dabar kaip blogai Lietuvoje. Nesinori būti blogu pranašu, bet posakis "gerai ten, kur mūsų nėra..." neveltui atsirado...
Tiesiog noriu pasakyti, kad jei tau nepatinka kultai ar kas nors čia Lt - pasidaryk taip kad būtų patogu. Gi nieko nėra paprasčiau, jei nepatogu, nemiela - susitvarkai - kaip reikia. O kai reikia įdėti daugiau pastangų visi kažkur bėga ir lekia, bet pamiršta vieną dalyką, kad nuo savo asmeninių fobijų, ambicijų ar kompleksų nepabėgsi - tiesiog susitaikyk ir gyvenk. Bet gyvendama nepamiršk pagrindinio tikslo - gyvenimas turi būti turiningas, ir jo turinys tikrai ne prabangi mašina ar piniginės storis ;)
Deja,Pilypa,nera taip paprasta "susitvarkyti kaip TAU reikia". Nesirenki tu zmogus jokiu kultu, jie tiesiog egzistuoja,o jei tu nenori paklusti tu tiesiog neatitinki standarto ir esi nepilnavertis visuomenes narys. Nenoriu labai issiplesti, nes sita tema jau reikalauja naujo iraso :) Sutinku, kad nuo saves nepabegsi, ir taip, nera paprasta uzmirsti taip gerai isikerojusias asmenines ambicijas, atsikratyti kazkokiu fobiju. Dar ir nauju isigyji! :)O vat kompleksams vietos nebelieka, nes cia negali kompleksuoti del to, kad nesi toks kaip "pridera", nes tokio standarto tiesiog nera. Ir tikrai taip, gyvenimas turi buti turiningas, apskritai gyventi siandien reikia, o ne visa gyvenima ruostis pagyventi rytoj.
AtsakytiPanaikintiRealiai nesutinku -beveik su viskuo, bet labai tingiu įrodinėti ;)
AtsakytiPanaikintiKiek žmonių, tiek fobijų ir kompleksų - jei tu jų nepastebi, tai nereiškia, kad jų nėra. Ir 100% pagyvensi ilgiau, pastebėsi ir tai :)
Bet to standartai visur ir visada buvo ir bus, tik tu pats ar pati gali pasirinkti, prie kurio standarto nori būti plakama, kaip ir su kuriais nenori būti lyginama. Ir nuo to nepabėgsi, nes visa mūsų pasaulėžiūra ir pažanga (žmonijos) kažką lyginant, matuojant ir standartizuojant... Juk dabar visi optimizavimą suprantą kaip kažkokių šablonų ar normų įvedimą... Žmogiška prigimtis - niekur nepabėgsi nuo to... bet tą turi suvokti ir nebūti šablonu visame kame ir tavęs niekas ne standartizuos, juk kiekviena gera taisyklė turi išimčių. Iš aš geriau būsiu išimtimi nei standartu ;)