Kartais rodos, kad sala vis dėlto visai nėra sala, o tiesiog plūduras... visiškai nestabilus ir netvirtas, ir viskas čia nestabilu, neaišku ir neegzistuoja čia 100 procentų... Vaikštau pakrantėmis: viena koja sausumoj, kita - vandeny... Atitrūkusi nuo realybės vykdau programą ir mėginu kabintis kažkur, į kažką, kad nepavirsčiau robotu. Gal keistai skamba, bet visi parvykę namo tvirtina, kad jaučiasi lyg pabudę iš sapno ar komos. Ir nesvarbu kaip čia yra, faktas, kad čia žmogus esi kitoks...
Laikas bėga nenusakomai greitai, bet per vieną dieną čia patiri tiek, kad per metus nė nesuspėtum... Protas nė nespėja suvokti visko, tad žvelgiant atgalios, rodos, užstrigau čia ištisą amžinybę...Nesigailiu nė akimirkos, gal net kai kurias norėčiau pratęsti :) Bandau mėgautis ir nieko nespręsti, nes man regis, šiuo metu sprendžiu visai ne aš, nes vis dažniau matau save iš šono. Tokio gyvenimo jusmo pati sau pavydėčiau ir labai norėčiau susipakuoti jį ir parsivežti namo, tačiau žinau, jog tai neįmanoma. Tačiau kažką parsivežti reikia, kad visą gyvenimą man primintų apie nenusakomą polėkį, kuris, pasirodo, egzistuoja kiekviename, tačiau toli gražu ne visi jį išlaisvina...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą