Po truputi senka entuziazmas. Iš Lietuvos (kur buvau parsitrenkusi savaitgaliui) parsivežiau neblogą slogą. Gana keistai atrodau nuolat čiaudėdama ir šnipščiodama tokiame karštyje (nors, reikia pasakyti, gerokai atvėso per savaitgalį), tačiau laisvų niekas neduoda, tai nė nemėginu prašyti. Darbo daug, ypač jo padaugėjo, kai nebeliko nieko iš senos komandos... Viešbutyje praleidžiu 11-12 valandų per parą, o pertraukos kartais tetrunka pusvalandį... Tad, žinoma, ir labai papasakoti nėra ką, nes grįžus jau vairuoju į lova... O ryte vėl nuo pradžių. Dėl kelionės į Lietuvą laisvų dienų neturėsiu, bet ir per jas nežinočiau ką veikti.
Jau norėčiau namo, labai pasiilgau tikrų namų su tikrais baldais, tikra lova... Tik baisiai šalta ten...
Sezonas jau į pabaigą ir vis daugėja atsisveikinimų... Prie žmonių pripranti čia šimtą kartų greičiau, tad ir paleisti juos šimtą kartų labiau gaila... Nes visiems suprantama, kad greičiausiai gyvenime daugiau nebesusitiksit...Išvažiuoja komanda, vienas po kito ims išvažinėti smagiausi žmogeliukai iš viešbučio personalo...mano indas irgi namo traukia, tik va, aš nutekėt į Indiją nepasirašau, bet žadu apsilankyti :D
Nepaisant nieko tikrai nesigailiu, kad atvažiavau. Išmokau naujų pamokų, bet svarbiausia visvien - sena gera: norisi kaip geriau, o išeina kaip visada. Kad ir kaip blaškiausi čia , kad ir kaip modeliavau situacijas su darbais, su žmonėm... išėjo kaip visada šūdinai. Bet panikai nepasiduodu - tiesiog pradedu ilgėtis savo nuobodaus, nusistovėjusio gyvenimėlio LT savo jaukiuose namučiuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą