Gyvenu ir mokausi

Nors prisėdu prie interneto bent valandėlei kasdien kažkaip vis neatnaujinu savo giedro blogo. Galbūt dėl to, kad gyvenu pakankamai ramiai be didesnių nuotykių, o galbūt todėl, kad viskas, kas vyksta aplinkui, po truputį tampa norma. Tiesiog gyvenimas Kipre jau nebe nuotykis apie kurį rašyčiau linksmas istorijas. Kuo toliau tuo labiau suvokiu, kad čia turiu puikią progą pradėti viską iš naujo ir pasistengti išvengti anksčiau padarytų klaidų. Po truputį imu planuoti ateitį čia, jau intensyviai ieškausi kalbos kursų, mąstau kur įsidarbinti, kad ir vasarą liktų laiko gyvenimui po darbo. Galvoju kuo norėčiau užsiimti po metų, kitų... O kol kas mėgaujuosi naujomis pažintimis, įdomia kompanija ir visomis įmanomomis gyvenimo smulkmenomis.

Praėjusią savaitę mane viešbutyje užkalbino lietuviškai! Vos iš koto neišgriuvau išgirdusi tarp svečių kalbant lietuviškai, na, tiksliau kreipėsi į mane, mat aš lakstau išdidžiai apsivilkusi "Lietuvos ryto" treningą. Vos pažvelgusi į Ireną nepagalvojus leptelėjau, kad "juk ne Lietuvoje gyvenate". Iš tiesų taip ir yra - jau 11 metų Irena gyvena Vokietijoje ir čia atvyko atostogų su savo vokiečiu draugu. Bet kuriuo atveju, Irena nuo mano tokio staigaus sprendimo kiek susigūžė gal net kiek pyktelėjo - nejaugi į lietuvę nepanaši ar kalbu su akcentu. Aš susigriebiau aiškintis, kad tiesiog lietuviams kelionės į Kiprą neįkandamos ir nesu nė vieno svečio iš Lietuvos sutikus... O mums susidraugavus visą pliką tiesą pasakiau - lietuvės moterys tokiame amžiuje taip gerai neatrodo ir apskritai lietuviai labiau pavargę ir dažnai nelaimingi atrodo. Ir meskit į mane akmenį jei esu neteisi, bet linkėdama savo tėvams gražios senatvės tikiuosi juos išvaduoti iš ašarų pakalnės.

Jau įvyko viešbučio darbuotojų Kalėdinis vakarėlis. Gana įdomus būdas linksmintis paplitęs čia - iš esmės didžioji dalis ateina skaniai pavalgyti ir... kaip bebūtų keista iki tokių degustacijų, kokios Lietuvoje mums įprastos, čia dar toli toli...  Tam tikra prasme keista, tačiau negresia šiai šaliai nusigėrimas.Čia jie greičiau iš tingumo numirs nei nuo kepenų cirozės :D Bet kuriuo atveju vakarėlis man patiko, buvo smagu ir keista pamatyti visus darbuotojus vienoje vietoje ir visai kitokiam amplua. Beje, po vakarėlio grėsė rimtas afterpartis. Bet kažkokia galia man apšvietė protą ir gerokai prikaušusi viskio aš nukeliavau tiesiai į lovą. Kitą dieną negalėjau atsidžiaugti, nes pažiūrėjus į dirbančius kolegas supratau, kad sunkiai būčiau kitą dieną ištvėrus :)))

Gyvenu ir mokausi. Visomis prasmėmis, visose srityse :)