Vakar vėlai vakare gurkšnojau vietinį raudoną vyną priešais televizorių. Čia, Kipre, nuolatos kartoja tuos pačius filmus. Ir ne taip kaip Lietuvoje, čia juos kartoja po kelis kartus per savaitę. Tačiau labai mane džiugina, kad filmai rodomi originalo - anglų - kalba, tad kai jau peržiūrėjau visus bute esančius ir skolintus DVD kartais užtaikau įsijungti suprantama kalba ir dar nematytą filmą. Tačiau kalba ne apie tai.
Vos neišgriuvau iš sofos kai amerikoniško filmo ekrane pamačiau seimo aikštę, nutriušusius sovietmečiu statytus suoliukus, požeminę Gedimino prospekto stovėjimo aikštelę, o vėliau samdomo žudiko vaidmenyje pasirodė pats Saulius Siparis! Puoliau rašyti draugei žinutę, kaip namais kvepia... Žinoma, girdėjau ne kartą ir ne du, kad į Lietuvą atvažiuoja visokie filmuotojai, nes pigiau atsivežti visą filmavimo trupę ir aktorius į Lietuvą nei filmuoti kažkur ten už Atlanto. Žinojau, žinojau, tačiau tikriausiai pirmą kartą taip kažkaip net suvirpėjo širdis ir tokia begaliniai išdidi pasijaučiau, tik kad tą akimirką pasigirti nebuvo kam. Pamąsčiau, kad gal vis dėlto egzistuoja ta nostalgija ir namų ilgesys, nepaisant to lengvo ir nerūpestingo gyvenimo čia, kuris vis panašėja į laikinas atostogas, nes žinau, kad galiu trumpam pabėgti, tačiau atsikratyti ambicijų - niekada.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą